Štai, ir ipusėjo dar viena, niekam netinkanti diena. Pastebėjau, jog jei ne turiningi savaitgaliai , gyvenimas visiskai praranda prasmę. Šis savaitgalis prarado daugiau nei tai. Jau nebelabai ir suvokiu, kas gi darosi mano kasdienybėje. Labai visų pasiilgau, bet ką jau padarysi - užsiėmę žmonės yra užsiėmę, ir nėra reikalo juos prievartauti susitikimams.
Neturiu noro daryti namų darbus: mokytis anglu, rašyt rašinius ir tt. Lai jie pasikaria. Ruduo- ne mano laikas. Mokslai - ne mano tikslas. Aš esu tam , kad mokytusi ir rudeniu džiaugtusi kiti. Man visai negaila šypsenos liūdinčiam , kaip ir pašaipos besijuokiančiam. Santįkiai tarp žmoniu kažkokie idiotiški. Pastebėjau kad visi eina link proto nebuvimo ribos, nesipriešindami pasileidžia palei srovę... Aš nepažadu , kad ir man taip nepasibaigs, tačiau neprarandu vilties, o jei yra vilties ir noro, juk viskas įmanoma.
Aš nepasiduosiu! (...) Išlipsiu iš duobės, kurioje dabar esu. Pažadu.
OneRepublic-Say (All I Need)
---- Pavasaris For Ever.
