Aš čia šiandien buvau sugalvojus puikią temą apmastymams, bet nei velnio nepamenu apie ką ji. Teks sugalvoti kažką naujo... Pastaruoju metu labai dažnai galvoju kur baigiasi jaunystė... Ir ar tikrai būtina suaugti. Kažkaip, kuo arčiau pilnametystės, tuo labiau netikiu, kad tai įmanoma, juolab, ar tai reikalinga. Likti vaiku. Juk pastoviai vis girdime, kad jei nėra progreso-nėra gyvenimo. Bet ar imanoma gyventi vėjavaikišką gyvenimą kylant į viršų? Įdomu , kaip būtų jei visi šie apmastymai būtų atgime kitoje vietoje... kitoje šalyje. Kokie bebūtumę panašūs- mūsų gyvenamoji aplinka, labai daug mums duoda, ir tai nebūtinai į naudą. Na, šiuo atveju, kalbu tik apie pagrindinę gvildenamą temą. Gryžtant prie jos, norėčiau pasakyti, kad gyventi neturint tikslo , pabaigoje būtų labai sunku. Juk taip ir gyvena vaikai, jie mokosi , kuria, bet negali pasižymėti pasaulyje, nes jų tiesiog niekas negirdi, o negirdi todėl, kad nenori girdėti. Juk jie- vaikai. Kitavertus, be vaikų nebūtų pasaulio. Jei visi gimtu nepatyrę laisvės jausmo.... Męs nebūtume žmonės. Jūs man pasakykit- ar aš sugebėsiu pasipriešinti nusistovėjusiai tvarkai? Ar jūs mane palaikysite?
Kaip sakoma: Jaunas gali būti tik kartą- nesubrendusiu , visą gyvenimą. Bet juk nesubrendę žmonės kartais būna laimingesni, nei tie , kurie laimę mato tik brisdami per pačių sukurtus akmenis.
