It's a brand new day.

Ar nenorėtumėt iš ryto apkrėsti kiekvieno sutiktojo gatvėj gera nuotaika? Ar nebūtų šaunu,atsibudus anksti,dar suspėti aplankyti geriausią draugą ir palinkėti jam geros dienos, išgerti kartu puodelio arbatos. Ar ne puiku apskritai atsibusti iš ryto?

Gaila,daugumas pasakys,kad ne. Aš lygiai ,taip pat,kartu su jais sakysiu,kad ne. Nes tai būtų prabanga šiuolaikiniam pasauliui, šiuolaikiniam vidutiniam žmogui. Viskas ko mes norime laisvą rytą, tai tik numigti dar vieną amžinybę ir niekada nelipti iš lovos.

O jūs ar susimąstote? Ar draugai jus aplanko? Ne? O ar jūs aplankote draugus?



Šią savaitę (aaaaaaa,kad ji niekad nesibaigtų) teko sugrįžti atostogoms į savąjį miestą,į namus,už kurių sienų naktį dangus ne rožinis ir ne violetinis dėl miesto šviesų. GOD BLESS UKMERGĘ. Gera eiti ne kartą išmintais takais, gera prisiminti įvykius įvykusius vinokioj ar kitokioj vietoj. Puikiai pamenu, kai šią vasarą Z. garsiai sukliko STRAWBERRY!!! ant šaligatvio pamatęs sužeistą braškę. O pernai žiemą,žiūrėjom pro automobilio langą į tokią pačią pusnį.

Per Kalėdas turėjau garbės paėjėti pagrindiniu miesto tiltu,per kurį eidavau ,kai vėluodavau į mokyklą, nespėjus į autobusą. Pabuvojus bla bla"baulinge" susikūrė ir naujų bajerių... Tikiuosi apie mane dar nesklando legendos :D juk puldinėju žmones. CHA CHA,bus ką papasakot anūkams...

O visą kitą tik šešėliai praeities, gatvėje nebe atpažįstami žmonės.. Ne tie,kuriuos matėm tik kartą,o tie kurių širdyse tiesiog nebėra vietos,gyvenimuose nebėra išskirtą laiko užeiti šeštadienį rytą ir išgerti kartu su jumis puodelio arbatos. Tik vienetai išlieka kartu su jumis,ir atleiskite gyvenimui už šią kvailystę. Su viskuo tenka susitaikyti. Bet žinau, jei praeitis negrįžta,tai kam jos laukti. Geriau tikėtis,kad gražesnis ir geresnis bus naujas rytojus.





                                                         By Kavyte.

163 iki vasaros. O man nerūpi žiema.

       If I could write you a song,
      And make you fall in love,
      I would already have you up under my arm.
      I used to paul all my tricks,
      I hope that you like this.
      But you probably won't,
      You think you're cooler than me.

Kaip kvepia lietus, rasa,žolė vakare ir saulės spinduliai liečiantys giliau erdvės ir pasąmonės.  Kaip keičia spalvą laukai ir gėlės. Kaip lietingas dienas pakeičia kaitra. Taip atrodo vasara, o iki jos dar 163 dienos.

Mano sapalynėj daugiausiai įrašų turbūt ir yra apie vasarą. Apie laiką,kai dėl nieko neskauda, niekas neliūdina. O jei ir liūdina,tai tik akimirkai,kol supranti,kad liūdesys ar kažkokios vidinės kančios tik fikcija. blogos nuotaikos,tai erezija, nes kam jau ne kam,bet tiems kurie šiuo metu skaito mano blogą, tikrai gyvenimas nepagailėjo laimės. Ne todėl,kad tipo mano blogas tobulas ;D nereikia taip suprast... Bet 1. Jūs sėdit prie kompiuterio (vadinasi jį turit), 2. turit tam laiko. 3. turit kas jums tą kompiuterį pirko,vadinas yra kas jus myli ir tenkina jūsų užgaidas. Ir dar koks tūkstantis ir viena priežastis,dėl kurios neturit teisės būti nepatenkintu savo gyvenimu.


Beautiful sunrise in your eyes
Burning like a flame
Beautiful colors inside me
Calling out your name

Ir taip diena po dienos,belaukiant vasaros išmokim ką nors naują... Ne chemijos, o realybės matematikos. Apskaičiuokim juoko formules, ištraukim ramybės šaknį. Susiraskim saulės spindulius lietuje, užslėptas pėdas sniege, dovanas draugystėje, muziką tyloje. Nenustokim šypsotis, išmokim po truputi atleisti... Net tiems, kuriems padovanotumėte ryškiausią dilgynių puokštę. Ne iškart, ne sumeluotai,o ramiai ir apgalvotai.Pasvėrus visus už ir prieš,galiausiai vis tiek liekame ties kelio ženklu "Atleidžiu". Ties savo paties ramybės oazėm ir sąžinės jūrom.

O sau dovanoju pačią gražiausią,stebuklingiausią dainą kuri padeda išgyvent ir lietuj ir sniege ir saulės spinduliuose.Jei turėčiau tokį balsą, kartais viena išeičiau į mišką ir nuoširdžiai iššaukčiau žodžius sau iš širdies.

 I took the stars from our eyes, and then I made a map
And knew that somehow I could find my way back
Then I heard your heart beating, you were in the darkness too
So I stayed in the darkness with you...  

Belaukiant vasaros ir nužudant dar vieną dieną,klausiu ar žinot,kas yra meilė iš pirmo žvilgsnio? Kai pamatote daiktą ar žmogų,sulinksta kojos... Iš rankų iškrenta telefonas, lengvai supykina nuo įtampos, širdyje iškrenta gausus sniegas,o burnoje atsiranda karamelinių saldainių skonis. Žinot? Pajuntu tai kaskart kai prisimenu dienas prasidėjusias ir pasibaigusias prie ežero, net prieš išvažiuojant jau šąlant rankoms, prisimenu juokingiausius įvykius prieš einant miegoti, nuoširdžiausius pasisakymus apėmus silpnybės akimirkai. Kavą ant blokų, voliojimąsi žolėje ir ilgą ilgą kelią namo... Taip,dabar mano širdyje sninga. Sninga,bet ne snaigės. Ir sėdžiu sau susikurtoj,nerealioj vasaros oazėj su netikrais draugais, bet niekas neprivers manęs jaustis blogai. Net pusnyje dabar šypsočiaus. Nes man nerūpi žiema. Su artėjančia vasara ;*  By Kavyte. 

Realybė...

Nekenčiu tų rytų,kai suprantu,kad aš ,nei katinas,nei dievas,ir man reikia ryte lipt iš lovos.













 By Kavyte.

Realybės metamorfozės.

Vienas protingas žmogus man priminė mano pačios žodžius-mintis reikia užsirašyti. Turbūt pats laikas nusipikti juodą mažą užrašų knygutę. Būtent taip rytoj ir padarysiu.

Yra šioj žemėj labai daug žmonių,ne visi jie mums daro įtaką,ne visi mums svarbūs,ne visi mums rūpi,tačiau yra tokių,kurie užsilieka per ilgai. Ne būtinai realiai,tiesiog prisiminimuose. Praeitis,tai dalykas kuris nekinta. Tai įvykiai kurie pasilieka. Kinta tik suvokimas, apie tai kokie jie buvo. Kartais sužinai,kad ne viskas praeityje buvo nuoširdu,tai žinoma,šiek tiek koreguoja praeitį,bet dažniausiai stengiamės apie tai negalvoti,ir tai ne visada yra gerai.

Žinot,visada pasiklioviau kitais atlapa širdim, ir tikrai nesikeisiu dėl to,kad pamačius realybę be rožinių akinių .Suvokiu kokie nevienodi yra žmonės,ir kaip nuoširdžiai jie meluoja, leisdami sau paminti visus pasitikėjimo principus. Tikiu,kad dar yra tokių,kurie bent akimirką suvokia,ką daro ne taip,kad suvokdami atgailauja prieš save,kad turi sąžinės bent sau pripažinti,kokiais niekšais mes esame kas dien. Kartais negerai užsimerkti ir palikti viską praeity. Kartais reikia tiesiog pasitikėti savim,o ne kitais ir nusiimti visas kaukes.

Mes turime galybes veidų... Jie visi mums palengvina gyvenimą. Susikuriame principus lyg šydą apsaugantį nuo aplinkinių,nes tik taip liekame nepažeisti. Bet jei du žmonės nusiėmę kaukes sugebėtų rasti bendrą kalbą,ar netaptu pasaulis bent šiek tiek realesnis?  Nes viskas ką turim dabar,tai tik principai , melas, savigarba ir paslaptys,kurių nedrystame atskleisti tiems,kuriuos mylime.

Visą gyvenimą reikia rinktis tarp to, kas tau yra svarbu, ir tarp to ,kas tau naudinga. Žinoma, ne visada aplinkybės susiklosto taip paprastai, bet juk tam ir esame žmonės,kad sugebėtume išspręsti problemas ar įveikti kliūtis tinkamai, o ne taip,kaip tiesiog patogiau.Deja,šiais laikais, svarbiau išlikti nepalaužiamu jokių vėjų. Geriau kalbėtis su tais kurie ne tokie sumanūs. Geriau išlikti gudriais ir nekreipti dėmesio į tuos varžovus kurie yra tinkami kovai. Geriau pamiršti viską kas buvo gražu ir kastis link rutinos. Kastis link savanaudiško,nieko nežadančio gyvenimo,link porcelianinių šypsenų ir nuglūdintų žvilgsnių. Greitai taip išdabinsim savo kaukes, kad net tie,kurie mus pagimdė, nebežinos kada nuoširdžiai esam laimingi.

And once again. Take me away. Milion miles away from here. Nes nieko nelieka,tik muzika. Muzika visada išlieka savimi. Jai senstant,tik  aštrėja emocijos klausant, bet tik tiems, kurie nori prisiminti tai kas buvo tikrą.

Kartais net pati stebiuosi ,kaip sugebu konkrečiai kažkam adresuotas mintis paversti metaforų kratiniu.

By Kavyte.

not early and not in the morning.

have nothing to say.

Anykščių gatvės palangė.

Tai pati nuostabiausia palangė ever.Nors visiškai paprasta,ir niekuo neišsiskirianti,vienos geriausių akimirkų mano gyvenime pralėkė ant tos palangės geriant kavą,diskutuojant ir juokiantis,arba stebintis,koks vis gi keistas tas pasaulis,pykstant už tai ,kad žmonės išlieka žmonėmis ir daro klaidų. Tai palangė kuri išlieka tobula ir 5ktą valandą ryto , ir 5ktą popiet. Ji nuostabi tiek žiemą,tiek vasarą.Tiek būnant vienam su savo mintimis,tiek su tais,kurie jau senai pamiršo ką reiškia ten sėdėti.

Mėgstu langus, nes tai vienintelė sienos dalis,kuri neriboja,o leidžia pasijusti bent kiek laisvesniam.Langai neleidžia užmiršti aplinkinio pasaulio,šiam mažų dėžučių tūkstantmetyje. Kai turėsiu savo namus,juose bus bent vienas platus langas su plačia,patogia palange skirta gerti kavai ir mėgautis tiek saulės spinduliais,tiek gaiviu lietum... Tai bus langas,kurio naktį netemdys jokios sunkios užuolaidos,o žvelgiant pro jį jausis esamos lauko erdvės  individualumas. Vasarą kvepės ką tik nupjauta žole besileidžiant saulei,o naktį matysis danguje plasnojančios žvaigždės. Tai bus vieta akimirkoms kurių metu sustoja laikas,melagiai tampa šventaisiais,o neigiami  jausmai pakyla nuo žemės ir virsta teigiamomis emocijomis.

Niekada neleisiu sau pamiršti kaip nuostabiai skirtingai kvepia kiekvienas vakaras,ir nesvarbu ar iš dangaus krenta katiniškos snaigės,ar sodo gale glaudžiasi gėlių žiedai prieš miegą. Negalima leisti sau pamiršti,kaip nuostabiai naktį atrodo spingsintis miestas iš dvylikto aukšto ir kaip gera po tragiškos dienos dar ir sušlapti vasaros lietuje. Nereikia pamiršti gyventi ,kol jauti,kad pasaulyje dar liko bent vienas žmogus,kuris sugeba nuoširdžiai šypsotis ,ne tik tau,bet ir visam pasauliui,nes visos neigiamos emocijos,kurios mus ėda iš vidaus,tai tik pretekstas versti kitus tavęs gailėtis arba tave girti. Tiesą išgyvensime tik tuomet,kai savo rankomis arba protu sugebėsim jausti,jog stovime ant kojų,net tada,kai virš galvos neliks stogo. Gyvenimas,tai išbandymo žaidimas,su tikslais ir užmojais,bet galiausiai jame verta tik pildyti svajones. Tik nuo jūsų priklauso ar norite būti laimingu.

By Kavyte.

Perrrrrrfect Moments.

Jau daugiau nei mėnesį su kapeikom ... Gerai,o gal ir tris su kapeikom einu iš proto. Kas dieną vis labiau ir labiau. Tai mirtinai užslopintas jausmas kuris nori būti gyvas. Nelabai moku to išreikšti žodžiais ,bet tai būtų panašu į akmenų krušą,o vėliau tobulą atleidimą už visas nuodėmes. As always pykti aš nemoku,o jei ir moku tai jau tada iš visos širdies kurios atsiprašius akimirksniu atleidžiu.

Gal ir tiesa,kad poroje viena pusė visada myli labiau. Gal tai taikoma ir "draugams" kurie tiesiog būna šalia. Labai gerai iliustruotų tokią teoriją išsireiškimas - įsivaizduojamas draugas.Jis visada šalia,bet nei velnio neegzistuoja ne todėl.kad kiti jo nemato, jis tiesiog nėra tavo draugu kaip tuo be norėtum patikėt.
Šiandien buvau Harry Potter and teh deadly Hallows. Vien tas faktas,kad jame buvau sukėlė man begalę prisiminimų apie naktinius jo žiūrėjimus.Taip pat suneramino kelios scenos apie tuos kurie nepalieka vieni kitų,arba palikę turi drąsos sugrįžt.

Na ir kokio velnio taip reikėjo padaryt?a?
Kad jį kur,gal bent šianakt nesapnuosiu pavogtų sapnų ir prisiminimų. Et,apsnigo ir širdį.Ilgesys man netinka....
You make me wanna die.Labanakt....

By Kavyte.

Kiekvienam po eilutę.

 
Tiems kas paliko sėdėti prie lango,
Kas liko sušokti šešėlyje tango,
Kas liko paslėpus chaosą ir pyktį,
Tiems kur išvyko,palikę čia lygtį.


Tiems kas išliko pleištelyje sniego,
Tiems kas paliko šią naktį be miego,
Tiems kas nežino ko dabar nori,
Tiems kurie rytą bijo pavojų.


Tiems kas suprato,kad viskas pasauly
Tik užduotys,meilė ir bėgantis laikas
Po lempomis gatvių šviesos ir klaikas


Tiems kas nemąsto,savęs neapkrauna ,
Ir tiems kurie laimę suranda pasauly
Tiems kurie nori,ir tiems kuriems reikia
Užteks smegenų pabėgti nuo laiko.


                                                                              Beklausant Who`s shot the silence?! By Kavyte.

Rytais,kai neskaičiuoji laiko...

...visada pridarai kvailysčių. Pavyzdžiui šiandien pasiekusios kelionės tikslą supratom,kad visa valanda atvykom per anksti. Dabar belieka tik juoktis iš savęs ir iš tų ,kurie irgi ,dėl nežinomų priežasčių atvyko per peitų pertrauką.

Jei kam įdomu,tai gyvenu aš šeip visai neblogai su kai kuriom laikinom išlygom. Kartais pakliūnų į svajonių pasaulį,kartais pasidžiaugiu džiaugsminga realybe. Gaila,tik,kad suvokimoas-koks esi laimingas, ateina ne visada laiku ir ne pakankamai dažnai. Susimąstom tik tuoket,kai pamatom už mus labiau likimo nuskriaustus žmones,o tokių,beja,yra begalė.

Kai kurie žmonės klausia manęs,ko aš noriu iš savo ateities,o aš visd atsakau,kad dar nežinau. Juk yra tiek daug skirtingų galimybių ir variantų,tokie dideli pasirinkimai ir begalės nieko nelemiančių,arba daug lemiančių faktorių ir sprendimų. Sėdint bibliotekoje,gera žiūrėt į išsilavinusius,daug skaičiūsius žmones, einant gatve malonu matyt drąsius , tvirtus, žavingus vyrus ,kurie savo gyvenimą paskyrė kažkokiai sferai kurioje jie yra geriausi. Gera matyti meninkus ,kurie pasirinkę neįprastas spalvas švelniai darko pasaulio tvarką. Ir nežinai žmogus kas teisingiausia. O aš norėčiau namo Havajuose, buto New Yorke, namo Lietuvoj, savo vardu pavadinto avenue Londone ir Katino ,kuris mane lydėtų ten kur aš norėsiu. |Katino,paskui kurį galėčiau sekti net į pasaulio kraštą.

P.S.Visi autobusai veža į Baltupius. :D

                                                                                                           By Kavyte.

Net muzika šiandien gražesnė nei vakar.

Kartais būna dienų,kai net apsiniaukęs dangus nesukelia neigimų emocijų. Eini per perėją ir dega žalia šviesa,autobusų stotelėje nereikia laukti nei penkių minučių,o mažiausios smulkmenos priverčia šypsotis. Būna dienų,kai suvoki,kad gyveni nuostabų gyvenimą,net tuomet,kai jis toli gražu nėra tobulas. Kartais būna dienų ,kai nei menkiausiai akimirkai nesuabejoji tuo ką darai,tuo ką mastai,tuo kuo gyveni. Net jei vakar nespėjai į paskutinį autobusą vežantį namo ir turėjai pasilikti ten kur esi, jautiesi nuostabiai,nes rytą pradėjai anksti.Kartais nieko daugiau nereikia,užtenka gyventi .

                                                                                      Gyventi By Kavyte.
   

Gyvenimas užknisa-ką čia suvalgyt? (Ir linksMiau)

O gi tai,ką tik nori. Blogiausia,kad maisto visai nesinori. o jei atvirai,kuo toliau,tuo labiau nesinori nieko. Šiandien bendravimo diena. Visai geras dalykas. Kad jau nesinori maisto, galima sau leisti išeiti pasižmonėti,žinoma,jei tik yra laisvo laiko. Labai jau laisvo nėra,bet surasti galima.Ypač kai verta.

Kaip jums maloniau? Pavalgyti,pamiegoti,pasėdėti,pasėdėti,dar pasėdėti ir vėl eiti miegoti,tada atsibusti,pavalgyti ir išeiti ,o sugrįžus pavalgyti  ir jau tada eiti tvarkytis? Ar vis gi pavalgyti,susitvarkyti ir jau tada relaxinti? Aš renkuosi antrąjį variantą. Žinoma,galite sakyti,kad nenorite gyventi sukaustyti taisyklių,aš irgi nenoriu,bet jau tuomet,būkit malonūs išmeskit tas stiklines lėkštes tuoj pat ir imkit naujas,o kambarius lai tvarko tarnaitės. (Čia iš viešų apmąstymų)

Maži viščiukai gyvendami dėžutėj be pertvarų neretai užmaigo savo brolius ar sesutes,lygiai taip pat ir apšika,tad broliai ir seserys, pašikę susirinkit savo užtaisus.

Bėk su saule
Bėk su naktim
Bėk su manim

Šiandien laukdama autobuso Kudirkos aikštėj panūdau pamatyti sniegą. Didelius baltus vatos kąsnius krentančius iš apniūkusio , miesto šviesų pažaboto dangaus.

Ne visos dėžutės kelia nerimą. Gražios tos kurios turi neįkainojamą vertę. Tos su prisiminimais,su jausmais,su vasaros lietum ir tos,kuriose pasislepi nuo visko,kas neramina. Nors kartais neverta slėpti nei jausmų,nei emocijų. Galiausiai-niekad nereikia bijoti. Baimės,tai šešėliai praeities kuri negrįžta,tai ateitis kuri dar neatėjo. Viskam savas laikas. Laikas kuris nelaukia ir nevėluoja. Viskas ką išgyvenam,ir tai ko siekiam turi būti ne indėlis į rytojų, o dalis kasdienos. Ne kasdienybės,o kasdienos (Nesvarbu,kad tokio žodžio gal net nėra). Esmė idėjoje. Rašto kadaise išvis nebuvo,o dabar jis toks suvaržytas,kad net pats nebežino kurios jo dalys teisingos.


I could really use a wish right now, wish right now ,wish right now.

Tiems kurie nemoka atleisti,ir tiems kurie visad nusileidžia galiu pasakyti-Niekas niekada nelaimi. Abi pusės pyksta,o nei viena nelaiminga.

And that was the day that I promised
I'd never sing of love
If it does not exist
But darling,
You, are, the only exception


Saldžių sapnų gatvėms, miestams,keliams,laukams,cukrinėms avims ir likusiam pasauliui.

By Kavyte.

Nupūsk Sovietines Dulkes.

                                         Kritika. (Senienos poezijos puslapiuose)


Jūs norit Deja Vu ir sudėtingų žodžių 
Baltų eilių ir rodyt ožius 
Jums reikia daug gramatikos vingrybių 
Ir begalinių jūrų mandagybių 

Jums nepatinka mano rimas 
Paprastume jūs grožio neįžvelgiat 
Atgal į gamtą, kaip Sizifas 
Atgal į kalną ir į kalną 

Jums nepatinka Salomėja 
O ji mylėt gyvenimą mokėjo 
Jai nereikėjo nieko kito 
Tik ką geriausiai ji daryt galėjo 

Jums nepatinka mano rimas 
Nes jūs nemokat jo skaityti 
Poezija ne tam, kad ją kankinti 
Ji yra tam, kad meilę ginti 

Poezija tai menas, o ne karas 
Kiekvieną žmogų reik priimti 
Šiandieną geriate šampaną 
Rytoj galėsit medžiais virsti 

Akimirka, prisiminimai 
Saulėtas rytas žvarbią dieną 
Štai ko reikėtų mūs mokinti 
Surast sniege ramybės Dievą.




By Kavyte.

Šiandien ir rytoj.

Nieko nėra blogiau už žodį rytoj. Jei jau dėl kažko apsisprendėm,būtina tai daryti dabar. Deja,yra tokių dalykų kurie nuo mūsų nepriklauso. Aišku,galima surizikuot ir mest viską ko nenori daryti. Galima palikti tuos su kuriais nesijauti laimingas,ar galbūt nesijauti laimingas pakankamai,bet ar užteks drąsos kardinaliai viską pakeisti.

Esmė tame,kad viskam yra priežastys. Yra dalykų kuriuos tu gali padaryti būdamas vienoje ar kitoje erdvėje. Tų pačių dalykų tu negali atlikti būdamas kitoje erdvėje. Kita esmė tame,kad būdamas kitoje erdvėje,tu nieko nežinai apie tas erdves kuriose tu dar galėtum būti.

Aš žinau ką galiu geriausiai, bet galbūt man to nepakanka. Turiu daugybę klausimų su kuriais jūs neesate susiję,todėl nesakykite,kad klausinėti ir viską žinoti neverta,nes tai mano klausimai į kuriuos aš negausiu atsakymo.

Nežinau,kodėl taip yra. Bet turbūt reikia su viskuo susitaikyti. Deja,aš to nesugebu,man norisi kovoti. Blogiausia,kad viskas ką galvoju ir darau turi dvi puses ir dažniausiai jos abi man yra priimtinos arba turi kažkokių išlygų kurios, mano nuomone ,turi teigiamų pusių.

Lygiai, taip pat, ir žmonėse. Matau tai kas gerą,ir taip gadinu sau gyvenimą bendraudama su netinkamais žmonėmis. Ir vėlgi,ar egzistuoja pasaulyje netinkami žmonės? Juk tai skamba taip pompastiškai ir banaliai. Juk galbūt ir aš kažkam esu netinkamas žmogus.

Jokių reziume.

By Kavyte.

Svajoti ir gyventi.

    Tell me where am I supposed to go?
    And who am I supposed to believe.
    If only you knew what I knew.
    Then you could see just what I see.


Labas sekmadienio rytas.Vienintelis beatodairiškai nuostabus rytas per kelis pastaruosius mėnesius.Lauke neblogas oras,saulutė dalinasi savo šiluma ir net vėjas šįryt nerauna blakstienų iš akių vokų. 


Mėgstu pabūti viena,bent kelias minutes skirti sau ir savo pasauliui. Sugrįžtu į tai ,kas niekada nebuvo realu. Svajonės, pats gražiausias pasaulyje sutvėrimas,kuris egzistuoja tik mums ir tik dėl mūsų. Bent kažkas,šioj kasdienybėj yra vientisas su mumis,tačiau neturi nieko bendro su aplinkiniais žmonėmis ar tiesiog visuomene. 


Gražiausios svajonės visada stebuklingos. Bent jau man-taip. 


Deja, laikas yra žudikas,o jo kuo toliau,tuo mažiau. Svajonės,net prieš užmiegant tampa žygdarbiu,nes viskas ko norisi atsigulus į lovą,tai panirti į sapnus,ir pamiršti kasdienybės nagus. Norisi tik susidorot su nuovargiu ir surast jėgų nepamiršt iš ryto atsibust on time. 

So I grab my bags and go, as far away as I can go.
Cause everything ain't what I used to know.
And I try to hide, but I just can't hide no more.
There's nothing worse than feeling like a ghost...


Šiuo metu norėčiau padaryt kelis dalykus: 1. Išsikept bulvinių blynų. (eidama iš dušo pasigavau nuostabų kvapą iš virtuvės) 2. Išeit į lauką pasivaikščioti. 3. Miegoti likusią laisvadienio dalį. Ir galima sakyti,kad neturiu laiko nei vienam iš šių trijų punktų įgyvendinimui. Jei noriu išgyventi artėjančią darbo savaitę,teks padaryti begalę darbų. Bet ,kaip bebūtų,aš vistiek rasiu akimirką pasižiūrėti "Where The Wild Things Are",ir atstatyti svajonių balansą,nes viskas kas realu nebeteikia pakankamai džiaugsmo. Monotonija yra žudanti liga. Vadinas reikia ją pagydyt.

Kaip smagu būtų įgyvendint vieną seną sumanymą. Skirti vakarą kvailystėms: Sėsti į bet kokį autobusą ir bet kur važiuoti, tuomet sėsti į kitą,ir taip toliau. Bet norint,kad tai suveiktų kaip teigiamas dalykas būtina šalia turėti įdomų žmogų,nes patys ne visada sugebam save pralinksminti,o gaila. Dėl kitų stengiamės labiau. 

Praeitis nesugrįžta,lieka tik prisiminimai. Reikia gyventi taip,kad būtų ką prisimint.






By Kavyte.

Tik Vasaros.

             Daugiau nieko nereikia.

          "Kiekvieną pirmąją rudenio dieną.
          Vasaros galėsim laukti pradėti"









O aš galiu jos laukti vos pramerkus akis kas rytą. Būtent taip ir gyvenu. Vasara yra tobulas metų laikas , kai dienos nesibaigia vakare. Vakarai nesibaigia naktimis , o rytai prasideda vakarais. Vasara yra viskas ko reikia tobulai savijautai. Ruduo yra katorga kurią reikia iškentėti po vasaros džiaugsmų. Koks bebūtum,žmogau,vienišas ar apsuptas nerealaus pasaulio,vasarą tu gali nugyventi idealiai...

Net jei netenki dienos laiko sėdėdamas darbe, gali iškelt rankas aukštyn eidamas gatve ir rėkt iš laimės,nes vasara yra dovana-puokštė jausmų ir akimirkų kurios niekada nesugrįžta.

Vasarą galima paliesti. Ji turi apčiuopiamas bet nesuvokiamas erdves. Ji net tyloje groja muziką,kurios niekas daugiau nesugeba groti. O besileidžiant saulei belieka tik išgyventi akimirkoje. Nes spalvos kurios prisiliečia prie tavo odos,blakstienų,drabužių... Spalvos kurios išryškina gamtos grožį yra neišmatuojamos. Nuotraukos kuriose pasilieka praeitis,tai tik mažas , šešėliukas visumos ir prisiminimų. Būtent todėl gražiausius vakarus reikia išgyventi taip,kaip nesugeba kiti. Reikia matyti tai,ko nemato kiti. Ir žinoma nepamiršti dalintis tuo ką jauti.

kartais nieko neturi,tik svajones. Gyventi jose nepatartina,bet susapnuoti galima. Norėčiau sugrįžt į vakarus kurie neturėjo nieko bendro su dabartimi,į vakarus kuriuose saulė iš ryto tikrai pakyla,į laikus kur nebuvo baisu gyventi kvailystėmis, būti su žmonėmis kurie norėjo rizikuoti viskuo ir tai darė iš širdies.

Žiema tokia baisi ateina... Šildo tik metaliniai radiatoriai ir vilnonės kojinės. Geriau susapnuosiu kitaip,

einu miegot.

                                                                                                        By Kavyte.

Feel You In My Bones.

 Kalėdos turi savo kvapą ir jausmą,sena muzika atsiduoda praeitimi,savas miestas irgi turi savo ramybę,prisiminimai dvelkia jausmais,kurie niekada nebegryžta,o mano kasdienybė turi tik emocijas kurios man neteikia pakankamai džiaugsmo.Galvoju ar įkritau į savo erdvę.

Žinau,kad po tam tikro laiko, turėsiu pakankamai įgūdžių tam,ką jau norėčiau mokėti dabar,bet juk taip nesinori laukt. Laukti ir neverta,reikia tuo gyventi,bet labai jau ilgus tas trijų metų periodas nuobodžioj kasdienybėj,kai nuotaiką praskaidrina tik snickers ir kava. O visa kita tik bėgantis laikas, skubūs,neteikiantys malonumo rytai, ir nykūs vakarai.

Taip gera būtų bent trumpam pakeist erdvę,pabust ankstų rytą,lėtai išsirident iš lovos ,įlįst į chalatą ir neskubant pasiruošt naujai,džiugesio teikiančiai dienai. Nei velnio taip nebus.

Pasiilgau sėst į automobilį ir važiuot bet kur, pamiršus visą pasaulio laiką. Pasiliekant tik muzikai ir miesto šviesoms...











Lagina mintis...einu mokytis.

Kai nieko nežinai.

Nebe užtenka realaus rudens ar tikros saulės,nes ji nebe sušildo taip,kaip turėtų,o ruduo nebe toks kokie rudenys buvo. Nebe užtenka būt savim,kad save išreikštum,ir nebe užtenka atsibust ryte,kad būtum laimingas.

Ir kaip viską sudėliot į savas vietas,kur niekam niekas nerūpi. Kaip padaryt realybę įdomią. Ką užmiršt,kad laikas nepjautų riešų.Kur atsidurt,kad kažkas pasikeistų.

Negaliu pakęst penkių dienų lažo, ir dviejų savaitės metaforų. Rėmai yra viskas ,kas neleidžia paveikslui tapti gyvam.

Laikas- vienintelis dalykas kurio turim taip mažai.

Vis dar gyvenu vasara. Dar liko keli prisiminimai besileidžiant saulei,keli beeinant gatve,važiuojant namo,kažką susitinkant.
Viskas gyvenime tėra kaukės: praeitis neegzistuoja o ateities niekada ir nebuvo. Tai yra likimas ar ne? Vis dar neatsakiau sau į vieną klausimą...
Jei aš einu senamiesčio gatve ir pasukus į dešinę susitinku savo gyvenimo meilę,čia mano pačios pasirinkimas sukti į dešinę, ar mane pasuko likimas? Kas yra likimas? Arba kodėl jo nėra? Arba jei suksiu į kairę ir pakliūsi u į akligatvį,tai bus mano pasirinkimas ar likimo? Kaip žinot kur esam męs, ir kur męs neegzistuojam? Ar męs apskritai egzistuojam (neliečiant gyvenimo ir egzistencijos skirtumo) ?
Žinau tik tiek,kad egzistuoja tai kuo žmogus tiki. Nes jei tu negalvosi kitaip nei galvoji,tavęs ir nevargins dvejonės. Jei sau pasakysi,kad Dievas yra-jis bus tavo Dievas net ir pasaulio pabaigos atveju. Bet jei nutarsi,kad tu esi savo gyvenimo Dievas,niekas nedrįs tau sakyti,jog yra kitaip. O aš pasakysiu,kad nei vienas,nei kitas man neegzistuoja,tuomet gaunasi,jos nėra ir manęs.

Tikiu,yra minčių kurių net patys geriausi filosofai į savo galvas neįsileidžia.

Tai gražus,ar baisus tas pasaulis?





                                          [By Kavyte.]

Gyventi taip,kaip vertini save.

Jei mano blogas būtų kambarys,vaizdas susidarytų maždaug toks: Įeinu į didingai didelį seno dizaino kambarį su aukštais langais ir plačiom žemom palangėm,nužvelgiu senus paveikslus kabančius ir stebinčus iš praeities,ne tokios tolimos, kaip galėtų atrodyt,ir prisiminus,kad parduotuvėj nenupirkau pieno apsisuku ir išeinu pro atviras duris jau kokį 1465ąjį kartą…

Nežinau,kodėl viskas taip užsitęsė. Garantuoju,kad ne vien dėl to,jog mano pačios hyper sexy kompiuteris sugedes.Dabar pati sėdžiu su kavos puodeliu,apsisinusitinus tokią gražią bobų vasaros dieną ir galvoju apie ateitį…

Mano pačios žvilgsnio diapazone apmastymų apie ateitį buvo stengtasi išvengti kuo labiau. Gyvename męs čia ir dabar,o ne už dvidešimt metų,bet deja,taip jau surėdytas tas stereotipinis pasaulis kuriam priklausom,ir išgyvent galim nebent planuodami.

Kad jau taip yra,aš nepasmerksiu savęs susi`fail`inusios darboholikės ikimui,tiesiog reikia apmąstyt šiokius tokius tikslus ir jo išskirtinius niuansus:

* Noriu nuostabių namų. Sau,o ne kitiems parodyt.

* Darbo,sau praturtint (ne tik finansiškai) ,o ne kitiems vergaut ir pamiršt,koks brangus yra laikas.

*Didelės batų spintos ir mėlynakailės katės.

* New York`as man tiks,o Europa atostogoms,kurios nebus ribotos.

Ar labai daug prašau? Ne,jei pamažu suvoksiu jog norint kažką gaut,reikia ir šį bei tą atiduot. O gaut reikia pinigų,vadinas atiduot reikia darbą. Nieko,su laiku išmoksim ir dirbt.

Aš nesakau,kad po dvidešimt metų mane galėsite rasti tik ten. Galbūt po tiek laiko apskritai nebegalėsite manęs rasti. Per daug tobulai būsiu pasislėpusi kur nors pasaulio pakrašty,ar tiesiog išnykus gimtojo miesto pilkoj masėj. Bet turint tikslą ,lengviau nepamiršti svajonių,lengviau nepasiduot kasdienybei,lengviau gyventi sau.

Turbūt kas nors pasakytų,kad čia trūksta dar vienos žvaigždutės. * Tobulas vyras.

Ne,tai negali būti tikslas,tai turėtų būti savaime aišku ;D Juokauju. Jei jau nori būt laisvas,išsilaisvink nuo visko.

Na,o dabar pradėkim Gyventi.

Šiandien tiek:

By Kavyte.

Saulės,meilės ir arbatos.Uti tiuti šalta…

…Skundžiasi ruduo:
kas pasius man palta?
Kas kepurę duos..
Pirmasis mano išmoktas eilėraštukas… O gal pirmasis buvo apie Kalėdas? Nepamenu.. Na ir mat jį velniai,bet ,kad šiandien šalta,tai jau niekas nesiginčys,taip?
Sniegas vidury pavasario pradžios!!!! Kur tai matyta?!?!?! O gi ne kur kitur nei Lietuvoj… Tik iškišau kojos pirštelį iš po antklodės ankstų rytą ir visa gerkle surikau: NIEKUR AŠ NEISIU!!!! Bet nei manęs kas klausė,nei girdėjo… Reikia sako jie… Reikia. Ir nei velnio su jais nepasiginčysi,nes tikrai reikia. Nepaisant paranojom ir šizofrenijom prasidėjusio ryto diena kol kas važiuojasi gerai: ryte nespėjau į autobusą, nes gryžau išjungt įkaitusio plaukų tiesintuvo,todėl pražiopsojau dvi pamokas, bet spėjau į anglų,vis šis tas. Vėliau penkioliką minučių blaškomos lietaus ir vėjo su panele I. prastovėjom plikoj autobusų stotelėj,išlipau mieste,juk į banką jau tris dienas vėjuoju.. Oj oj,tik pamanykit,tris dienas… Kitas autobusas už 20 minučių.uti tiuti šalta… Reikia išnaudot laiką ir ieškotis šilto kampo,lekiam į parduotuvę šalia. Nepatikėsit!!! Vos necyptelėjau balsu pamačius vasaros nakties mėlynumo nagų lako buteliuką,žinoma buvo du atspalviai tai abu ir nusipirkau,nes juk gimus svarstyklėmis šauliu netapsiu,kas ten žino kuris iš dviejų atspalvių gražesnis. :))) Tipiška boba,ką jau padarysi… Išleidau visus turėtus pinigus vien įvairiom kosmetinėm prekytėm: veido šveitiklis,nagų lako valiklis ir kitas šlamštas. Bet va nagų lakas…mmm… jau senai tokio ieškau,šitam prakeiktam voverės rato mieste nieko nėra kai labai reikia…Na ar labai noris :D Nei pramogų,nei draugų,nei nagų lako,bet va-radau,ir ką jūs man :P Čiumpu arbatos sklidiną puodelį ir šildau iš šalčio klykiančias rankas,valanda,kita ir vėl į miestą baidyt tos baisios klaikaus oro žmones apėmusios nuotaikos. Kas daugiau kaltas,kad pati viską palikai paskutiniai minutei,kaip visada? Niekas-tik tu. Tad ir vadovausiuos savo taisykle-neburbėt dėl to ką padarau ir ko ne. Life is full of surprises. Įjungiam optimizmą ir kupiną šilumos veido išraišką, keliaujam pasitikt lietaus debesies. Ak,kaip nekenčiu lietaus kai esu viena. Saulės,meilės ir arbatos.Daugiau nieko nereikia.
Laikykitės- nuostabaus penktadienio visiems ;* Žiemą juk buvo dar šalčiau ;)

By Kavyte.