Nupūsk Sovietines Dulkes.

                                         Kritika. (Senienos poezijos puslapiuose)


Jūs norit Deja Vu ir sudėtingų žodžių 
Baltų eilių ir rodyt ožius 
Jums reikia daug gramatikos vingrybių 
Ir begalinių jūrų mandagybių 

Jums nepatinka mano rimas 
Paprastume jūs grožio neįžvelgiat 
Atgal į gamtą, kaip Sizifas 
Atgal į kalną ir į kalną 

Jums nepatinka Salomėja 
O ji mylėt gyvenimą mokėjo 
Jai nereikėjo nieko kito 
Tik ką geriausiai ji daryt galėjo 

Jums nepatinka mano rimas 
Nes jūs nemokat jo skaityti 
Poezija ne tam, kad ją kankinti 
Ji yra tam, kad meilę ginti 

Poezija tai menas, o ne karas 
Kiekvieną žmogų reik priimti 
Šiandieną geriate šampaną 
Rytoj galėsit medžiais virsti 

Akimirka, prisiminimai 
Saulėtas rytas žvarbią dieną 
Štai ko reikėtų mūs mokinti 
Surast sniege ramybės Dievą.




By Kavyte.

Šiandien ir rytoj.

Nieko nėra blogiau už žodį rytoj. Jei jau dėl kažko apsisprendėm,būtina tai daryti dabar. Deja,yra tokių dalykų kurie nuo mūsų nepriklauso. Aišku,galima surizikuot ir mest viską ko nenori daryti. Galima palikti tuos su kuriais nesijauti laimingas,ar galbūt nesijauti laimingas pakankamai,bet ar užteks drąsos kardinaliai viską pakeisti.

Esmė tame,kad viskam yra priežastys. Yra dalykų kuriuos tu gali padaryti būdamas vienoje ar kitoje erdvėje. Tų pačių dalykų tu negali atlikti būdamas kitoje erdvėje. Kita esmė tame,kad būdamas kitoje erdvėje,tu nieko nežinai apie tas erdves kuriose tu dar galėtum būti.

Aš žinau ką galiu geriausiai, bet galbūt man to nepakanka. Turiu daugybę klausimų su kuriais jūs neesate susiję,todėl nesakykite,kad klausinėti ir viską žinoti neverta,nes tai mano klausimai į kuriuos aš negausiu atsakymo.

Nežinau,kodėl taip yra. Bet turbūt reikia su viskuo susitaikyti. Deja,aš to nesugebu,man norisi kovoti. Blogiausia,kad viskas ką galvoju ir darau turi dvi puses ir dažniausiai jos abi man yra priimtinos arba turi kažkokių išlygų kurios, mano nuomone ,turi teigiamų pusių.

Lygiai, taip pat, ir žmonėse. Matau tai kas gerą,ir taip gadinu sau gyvenimą bendraudama su netinkamais žmonėmis. Ir vėlgi,ar egzistuoja pasaulyje netinkami žmonės? Juk tai skamba taip pompastiškai ir banaliai. Juk galbūt ir aš kažkam esu netinkamas žmogus.

Jokių reziume.

By Kavyte.

Svajoti ir gyventi.

    Tell me where am I supposed to go?
    And who am I supposed to believe.
    If only you knew what I knew.
    Then you could see just what I see.


Labas sekmadienio rytas.Vienintelis beatodairiškai nuostabus rytas per kelis pastaruosius mėnesius.Lauke neblogas oras,saulutė dalinasi savo šiluma ir net vėjas šįryt nerauna blakstienų iš akių vokų. 


Mėgstu pabūti viena,bent kelias minutes skirti sau ir savo pasauliui. Sugrįžtu į tai ,kas niekada nebuvo realu. Svajonės, pats gražiausias pasaulyje sutvėrimas,kuris egzistuoja tik mums ir tik dėl mūsų. Bent kažkas,šioj kasdienybėj yra vientisas su mumis,tačiau neturi nieko bendro su aplinkiniais žmonėmis ar tiesiog visuomene. 


Gražiausios svajonės visada stebuklingos. Bent jau man-taip. 


Deja, laikas yra žudikas,o jo kuo toliau,tuo mažiau. Svajonės,net prieš užmiegant tampa žygdarbiu,nes viskas ko norisi atsigulus į lovą,tai panirti į sapnus,ir pamiršti kasdienybės nagus. Norisi tik susidorot su nuovargiu ir surast jėgų nepamiršt iš ryto atsibust on time. 

So I grab my bags and go, as far away as I can go.
Cause everything ain't what I used to know.
And I try to hide, but I just can't hide no more.
There's nothing worse than feeling like a ghost...


Šiuo metu norėčiau padaryt kelis dalykus: 1. Išsikept bulvinių blynų. (eidama iš dušo pasigavau nuostabų kvapą iš virtuvės) 2. Išeit į lauką pasivaikščioti. 3. Miegoti likusią laisvadienio dalį. Ir galima sakyti,kad neturiu laiko nei vienam iš šių trijų punktų įgyvendinimui. Jei noriu išgyventi artėjančią darbo savaitę,teks padaryti begalę darbų. Bet ,kaip bebūtų,aš vistiek rasiu akimirką pasižiūrėti "Where The Wild Things Are",ir atstatyti svajonių balansą,nes viskas kas realu nebeteikia pakankamai džiaugsmo. Monotonija yra žudanti liga. Vadinas reikia ją pagydyt.

Kaip smagu būtų įgyvendint vieną seną sumanymą. Skirti vakarą kvailystėms: Sėsti į bet kokį autobusą ir bet kur važiuoti, tuomet sėsti į kitą,ir taip toliau. Bet norint,kad tai suveiktų kaip teigiamas dalykas būtina šalia turėti įdomų žmogų,nes patys ne visada sugebam save pralinksminti,o gaila. Dėl kitų stengiamės labiau. 

Praeitis nesugrįžta,lieka tik prisiminimai. Reikia gyventi taip,kad būtų ką prisimint.






By Kavyte.

Tik Vasaros.

             Daugiau nieko nereikia.

          "Kiekvieną pirmąją rudenio dieną.
          Vasaros galėsim laukti pradėti"









O aš galiu jos laukti vos pramerkus akis kas rytą. Būtent taip ir gyvenu. Vasara yra tobulas metų laikas , kai dienos nesibaigia vakare. Vakarai nesibaigia naktimis , o rytai prasideda vakarais. Vasara yra viskas ko reikia tobulai savijautai. Ruduo yra katorga kurią reikia iškentėti po vasaros džiaugsmų. Koks bebūtum,žmogau,vienišas ar apsuptas nerealaus pasaulio,vasarą tu gali nugyventi idealiai...

Net jei netenki dienos laiko sėdėdamas darbe, gali iškelt rankas aukštyn eidamas gatve ir rėkt iš laimės,nes vasara yra dovana-puokštė jausmų ir akimirkų kurios niekada nesugrįžta.

Vasarą galima paliesti. Ji turi apčiuopiamas bet nesuvokiamas erdves. Ji net tyloje groja muziką,kurios niekas daugiau nesugeba groti. O besileidžiant saulei belieka tik išgyventi akimirkoje. Nes spalvos kurios prisiliečia prie tavo odos,blakstienų,drabužių... Spalvos kurios išryškina gamtos grožį yra neišmatuojamos. Nuotraukos kuriose pasilieka praeitis,tai tik mažas , šešėliukas visumos ir prisiminimų. Būtent todėl gražiausius vakarus reikia išgyventi taip,kaip nesugeba kiti. Reikia matyti tai,ko nemato kiti. Ir žinoma nepamiršti dalintis tuo ką jauti.

kartais nieko neturi,tik svajones. Gyventi jose nepatartina,bet susapnuoti galima. Norėčiau sugrįžt į vakarus kurie neturėjo nieko bendro su dabartimi,į vakarus kuriuose saulė iš ryto tikrai pakyla,į laikus kur nebuvo baisu gyventi kvailystėmis, būti su žmonėmis kurie norėjo rizikuoti viskuo ir tai darė iš širdies.

Žiema tokia baisi ateina... Šildo tik metaliniai radiatoriai ir vilnonės kojinės. Geriau susapnuosiu kitaip,

einu miegot.

                                                                                                        By Kavyte.

Feel You In My Bones.

 Kalėdos turi savo kvapą ir jausmą,sena muzika atsiduoda praeitimi,savas miestas irgi turi savo ramybę,prisiminimai dvelkia jausmais,kurie niekada nebegryžta,o mano kasdienybė turi tik emocijas kurios man neteikia pakankamai džiaugsmo.Galvoju ar įkritau į savo erdvę.

Žinau,kad po tam tikro laiko, turėsiu pakankamai įgūdžių tam,ką jau norėčiau mokėti dabar,bet juk taip nesinori laukt. Laukti ir neverta,reikia tuo gyventi,bet labai jau ilgus tas trijų metų periodas nuobodžioj kasdienybėj,kai nuotaiką praskaidrina tik snickers ir kava. O visa kita tik bėgantis laikas, skubūs,neteikiantys malonumo rytai, ir nykūs vakarai.

Taip gera būtų bent trumpam pakeist erdvę,pabust ankstų rytą,lėtai išsirident iš lovos ,įlįst į chalatą ir neskubant pasiruošt naujai,džiugesio teikiančiai dienai. Nei velnio taip nebus.

Pasiilgau sėst į automobilį ir važiuot bet kur, pamiršus visą pasaulio laiką. Pasiliekant tik muzikai ir miesto šviesoms...











Lagina mintis...einu mokytis.

Kai nieko nežinai.

Nebe užtenka realaus rudens ar tikros saulės,nes ji nebe sušildo taip,kaip turėtų,o ruduo nebe toks kokie rudenys buvo. Nebe užtenka būt savim,kad save išreikštum,ir nebe užtenka atsibust ryte,kad būtum laimingas.

Ir kaip viską sudėliot į savas vietas,kur niekam niekas nerūpi. Kaip padaryt realybę įdomią. Ką užmiršt,kad laikas nepjautų riešų.Kur atsidurt,kad kažkas pasikeistų.

Negaliu pakęst penkių dienų lažo, ir dviejų savaitės metaforų. Rėmai yra viskas ,kas neleidžia paveikslui tapti gyvam.

Laikas- vienintelis dalykas kurio turim taip mažai.

Vis dar gyvenu vasara. Dar liko keli prisiminimai besileidžiant saulei,keli beeinant gatve,važiuojant namo,kažką susitinkant.
Viskas gyvenime tėra kaukės: praeitis neegzistuoja o ateities niekada ir nebuvo. Tai yra likimas ar ne? Vis dar neatsakiau sau į vieną klausimą...
Jei aš einu senamiesčio gatve ir pasukus į dešinę susitinku savo gyvenimo meilę,čia mano pačios pasirinkimas sukti į dešinę, ar mane pasuko likimas? Kas yra likimas? Arba kodėl jo nėra? Arba jei suksiu į kairę ir pakliūsi u į akligatvį,tai bus mano pasirinkimas ar likimo? Kaip žinot kur esam męs, ir kur męs neegzistuojam? Ar męs apskritai egzistuojam (neliečiant gyvenimo ir egzistencijos skirtumo) ?
Žinau tik tiek,kad egzistuoja tai kuo žmogus tiki. Nes jei tu negalvosi kitaip nei galvoji,tavęs ir nevargins dvejonės. Jei sau pasakysi,kad Dievas yra-jis bus tavo Dievas net ir pasaulio pabaigos atveju. Bet jei nutarsi,kad tu esi savo gyvenimo Dievas,niekas nedrįs tau sakyti,jog yra kitaip. O aš pasakysiu,kad nei vienas,nei kitas man neegzistuoja,tuomet gaunasi,jos nėra ir manęs.

Tikiu,yra minčių kurių net patys geriausi filosofai į savo galvas neįsileidžia.

Tai gražus,ar baisus tas pasaulis?





                                          [By Kavyte.]