Kai nieko nežinai.

Nebe užtenka realaus rudens ar tikros saulės,nes ji nebe sušildo taip,kaip turėtų,o ruduo nebe toks kokie rudenys buvo. Nebe užtenka būt savim,kad save išreikštum,ir nebe užtenka atsibust ryte,kad būtum laimingas.

Ir kaip viską sudėliot į savas vietas,kur niekam niekas nerūpi. Kaip padaryt realybę įdomią. Ką užmiršt,kad laikas nepjautų riešų.Kur atsidurt,kad kažkas pasikeistų.

Negaliu pakęst penkių dienų lažo, ir dviejų savaitės metaforų. Rėmai yra viskas ,kas neleidžia paveikslui tapti gyvam.

Laikas- vienintelis dalykas kurio turim taip mažai.

Vis dar gyvenu vasara. Dar liko keli prisiminimai besileidžiant saulei,keli beeinant gatve,važiuojant namo,kažką susitinkant.
Viskas gyvenime tėra kaukės: praeitis neegzistuoja o ateities niekada ir nebuvo. Tai yra likimas ar ne? Vis dar neatsakiau sau į vieną klausimą...
Jei aš einu senamiesčio gatve ir pasukus į dešinę susitinku savo gyvenimo meilę,čia mano pačios pasirinkimas sukti į dešinę, ar mane pasuko likimas? Kas yra likimas? Arba kodėl jo nėra? Arba jei suksiu į kairę ir pakliūsi u į akligatvį,tai bus mano pasirinkimas ar likimo? Kaip žinot kur esam męs, ir kur męs neegzistuojam? Ar męs apskritai egzistuojam (neliečiant gyvenimo ir egzistencijos skirtumo) ?
Žinau tik tiek,kad egzistuoja tai kuo žmogus tiki. Nes jei tu negalvosi kitaip nei galvoji,tavęs ir nevargins dvejonės. Jei sau pasakysi,kad Dievas yra-jis bus tavo Dievas net ir pasaulio pabaigos atveju. Bet jei nutarsi,kad tu esi savo gyvenimo Dievas,niekas nedrįs tau sakyti,jog yra kitaip. O aš pasakysiu,kad nei vienas,nei kitas man neegzistuoja,tuomet gaunasi,jos nėra ir manęs.

Tikiu,yra minčių kurių net patys geriausi filosofai į savo galvas neįsileidžia.

Tai gražus,ar baisus tas pasaulis?





                                          [By Kavyte.]