Svajoti ir gyventi.

    Tell me where am I supposed to go?
    And who am I supposed to believe.
    If only you knew what I knew.
    Then you could see just what I see.


Labas sekmadienio rytas.Vienintelis beatodairiškai nuostabus rytas per kelis pastaruosius mėnesius.Lauke neblogas oras,saulutė dalinasi savo šiluma ir net vėjas šįryt nerauna blakstienų iš akių vokų. 


Mėgstu pabūti viena,bent kelias minutes skirti sau ir savo pasauliui. Sugrįžtu į tai ,kas niekada nebuvo realu. Svajonės, pats gražiausias pasaulyje sutvėrimas,kuris egzistuoja tik mums ir tik dėl mūsų. Bent kažkas,šioj kasdienybėj yra vientisas su mumis,tačiau neturi nieko bendro su aplinkiniais žmonėmis ar tiesiog visuomene. 


Gražiausios svajonės visada stebuklingos. Bent jau man-taip. 


Deja, laikas yra žudikas,o jo kuo toliau,tuo mažiau. Svajonės,net prieš užmiegant tampa žygdarbiu,nes viskas ko norisi atsigulus į lovą,tai panirti į sapnus,ir pamiršti kasdienybės nagus. Norisi tik susidorot su nuovargiu ir surast jėgų nepamiršt iš ryto atsibust on time. 

So I grab my bags and go, as far away as I can go.
Cause everything ain't what I used to know.
And I try to hide, but I just can't hide no more.
There's nothing worse than feeling like a ghost...


Šiuo metu norėčiau padaryt kelis dalykus: 1. Išsikept bulvinių blynų. (eidama iš dušo pasigavau nuostabų kvapą iš virtuvės) 2. Išeit į lauką pasivaikščioti. 3. Miegoti likusią laisvadienio dalį. Ir galima sakyti,kad neturiu laiko nei vienam iš šių trijų punktų įgyvendinimui. Jei noriu išgyventi artėjančią darbo savaitę,teks padaryti begalę darbų. Bet ,kaip bebūtų,aš vistiek rasiu akimirką pasižiūrėti "Where The Wild Things Are",ir atstatyti svajonių balansą,nes viskas kas realu nebeteikia pakankamai džiaugsmo. Monotonija yra žudanti liga. Vadinas reikia ją pagydyt.

Kaip smagu būtų įgyvendint vieną seną sumanymą. Skirti vakarą kvailystėms: Sėsti į bet kokį autobusą ir bet kur važiuoti, tuomet sėsti į kitą,ir taip toliau. Bet norint,kad tai suveiktų kaip teigiamas dalykas būtina šalia turėti įdomų žmogų,nes patys ne visada sugebam save pralinksminti,o gaila. Dėl kitų stengiamės labiau. 

Praeitis nesugrįžta,lieka tik prisiminimai. Reikia gyventi taip,kad būtų ką prisimint.






By Kavyte.