It's a brand new day.

Ar nenorėtumėt iš ryto apkrėsti kiekvieno sutiktojo gatvėj gera nuotaika? Ar nebūtų šaunu,atsibudus anksti,dar suspėti aplankyti geriausią draugą ir palinkėti jam geros dienos, išgerti kartu puodelio arbatos. Ar ne puiku apskritai atsibusti iš ryto?

Gaila,daugumas pasakys,kad ne. Aš lygiai ,taip pat,kartu su jais sakysiu,kad ne. Nes tai būtų prabanga šiuolaikiniam pasauliui, šiuolaikiniam vidutiniam žmogui. Viskas ko mes norime laisvą rytą, tai tik numigti dar vieną amžinybę ir niekada nelipti iš lovos.

O jūs ar susimąstote? Ar draugai jus aplanko? Ne? O ar jūs aplankote draugus?



Šią savaitę (aaaaaaa,kad ji niekad nesibaigtų) teko sugrįžti atostogoms į savąjį miestą,į namus,už kurių sienų naktį dangus ne rožinis ir ne violetinis dėl miesto šviesų. GOD BLESS UKMERGĘ. Gera eiti ne kartą išmintais takais, gera prisiminti įvykius įvykusius vinokioj ar kitokioj vietoj. Puikiai pamenu, kai šią vasarą Z. garsiai sukliko STRAWBERRY!!! ant šaligatvio pamatęs sužeistą braškę. O pernai žiemą,žiūrėjom pro automobilio langą į tokią pačią pusnį.

Per Kalėdas turėjau garbės paėjėti pagrindiniu miesto tiltu,per kurį eidavau ,kai vėluodavau į mokyklą, nespėjus į autobusą. Pabuvojus bla bla"baulinge" susikūrė ir naujų bajerių... Tikiuosi apie mane dar nesklando legendos :D juk puldinėju žmones. CHA CHA,bus ką papasakot anūkams...

O visą kitą tik šešėliai praeities, gatvėje nebe atpažįstami žmonės.. Ne tie,kuriuos matėm tik kartą,o tie kurių širdyse tiesiog nebėra vietos,gyvenimuose nebėra išskirtą laiko užeiti šeštadienį rytą ir išgerti kartu su jumis puodelio arbatos. Tik vienetai išlieka kartu su jumis,ir atleiskite gyvenimui už šią kvailystę. Su viskuo tenka susitaikyti. Bet žinau, jei praeitis negrįžta,tai kam jos laukti. Geriau tikėtis,kad gražesnis ir geresnis bus naujas rytojus.





                                                         By Kavyte.

163 iki vasaros. O man nerūpi žiema.

       If I could write you a song,
      And make you fall in love,
      I would already have you up under my arm.
      I used to paul all my tricks,
      I hope that you like this.
      But you probably won't,
      You think you're cooler than me.

Kaip kvepia lietus, rasa,žolė vakare ir saulės spinduliai liečiantys giliau erdvės ir pasąmonės.  Kaip keičia spalvą laukai ir gėlės. Kaip lietingas dienas pakeičia kaitra. Taip atrodo vasara, o iki jos dar 163 dienos.

Mano sapalynėj daugiausiai įrašų turbūt ir yra apie vasarą. Apie laiką,kai dėl nieko neskauda, niekas neliūdina. O jei ir liūdina,tai tik akimirkai,kol supranti,kad liūdesys ar kažkokios vidinės kančios tik fikcija. blogos nuotaikos,tai erezija, nes kam jau ne kam,bet tiems kurie šiuo metu skaito mano blogą, tikrai gyvenimas nepagailėjo laimės. Ne todėl,kad tipo mano blogas tobulas ;D nereikia taip suprast... Bet 1. Jūs sėdit prie kompiuterio (vadinasi jį turit), 2. turit tam laiko. 3. turit kas jums tą kompiuterį pirko,vadinas yra kas jus myli ir tenkina jūsų užgaidas. Ir dar koks tūkstantis ir viena priežastis,dėl kurios neturit teisės būti nepatenkintu savo gyvenimu.


Beautiful sunrise in your eyes
Burning like a flame
Beautiful colors inside me
Calling out your name

Ir taip diena po dienos,belaukiant vasaros išmokim ką nors naują... Ne chemijos, o realybės matematikos. Apskaičiuokim juoko formules, ištraukim ramybės šaknį. Susiraskim saulės spindulius lietuje, užslėptas pėdas sniege, dovanas draugystėje, muziką tyloje. Nenustokim šypsotis, išmokim po truputi atleisti... Net tiems, kuriems padovanotumėte ryškiausią dilgynių puokštę. Ne iškart, ne sumeluotai,o ramiai ir apgalvotai.Pasvėrus visus už ir prieš,galiausiai vis tiek liekame ties kelio ženklu "Atleidžiu". Ties savo paties ramybės oazėm ir sąžinės jūrom.

O sau dovanoju pačią gražiausią,stebuklingiausią dainą kuri padeda išgyvent ir lietuj ir sniege ir saulės spinduliuose.Jei turėčiau tokį balsą, kartais viena išeičiau į mišką ir nuoširdžiai iššaukčiau žodžius sau iš širdies.

 I took the stars from our eyes, and then I made a map
And knew that somehow I could find my way back
Then I heard your heart beating, you were in the darkness too
So I stayed in the darkness with you...  

Belaukiant vasaros ir nužudant dar vieną dieną,klausiu ar žinot,kas yra meilė iš pirmo žvilgsnio? Kai pamatote daiktą ar žmogų,sulinksta kojos... Iš rankų iškrenta telefonas, lengvai supykina nuo įtampos, širdyje iškrenta gausus sniegas,o burnoje atsiranda karamelinių saldainių skonis. Žinot? Pajuntu tai kaskart kai prisimenu dienas prasidėjusias ir pasibaigusias prie ežero, net prieš išvažiuojant jau šąlant rankoms, prisimenu juokingiausius įvykius prieš einant miegoti, nuoširdžiausius pasisakymus apėmus silpnybės akimirkai. Kavą ant blokų, voliojimąsi žolėje ir ilgą ilgą kelią namo... Taip,dabar mano širdyje sninga. Sninga,bet ne snaigės. Ir sėdžiu sau susikurtoj,nerealioj vasaros oazėj su netikrais draugais, bet niekas neprivers manęs jaustis blogai. Net pusnyje dabar šypsočiaus. Nes man nerūpi žiema. Su artėjančia vasara ;*  By Kavyte. 

Realybė...

Nekenčiu tų rytų,kai suprantu,kad aš ,nei katinas,nei dievas,ir man reikia ryte lipt iš lovos.













 By Kavyte.

Realybės metamorfozės.

Vienas protingas žmogus man priminė mano pačios žodžius-mintis reikia užsirašyti. Turbūt pats laikas nusipikti juodą mažą užrašų knygutę. Būtent taip rytoj ir padarysiu.

Yra šioj žemėj labai daug žmonių,ne visi jie mums daro įtaką,ne visi mums svarbūs,ne visi mums rūpi,tačiau yra tokių,kurie užsilieka per ilgai. Ne būtinai realiai,tiesiog prisiminimuose. Praeitis,tai dalykas kuris nekinta. Tai įvykiai kurie pasilieka. Kinta tik suvokimas, apie tai kokie jie buvo. Kartais sužinai,kad ne viskas praeityje buvo nuoširdu,tai žinoma,šiek tiek koreguoja praeitį,bet dažniausiai stengiamės apie tai negalvoti,ir tai ne visada yra gerai.

Žinot,visada pasiklioviau kitais atlapa širdim, ir tikrai nesikeisiu dėl to,kad pamačius realybę be rožinių akinių .Suvokiu kokie nevienodi yra žmonės,ir kaip nuoširdžiai jie meluoja, leisdami sau paminti visus pasitikėjimo principus. Tikiu,kad dar yra tokių,kurie bent akimirką suvokia,ką daro ne taip,kad suvokdami atgailauja prieš save,kad turi sąžinės bent sau pripažinti,kokiais niekšais mes esame kas dien. Kartais negerai užsimerkti ir palikti viską praeity. Kartais reikia tiesiog pasitikėti savim,o ne kitais ir nusiimti visas kaukes.

Mes turime galybes veidų... Jie visi mums palengvina gyvenimą. Susikuriame principus lyg šydą apsaugantį nuo aplinkinių,nes tik taip liekame nepažeisti. Bet jei du žmonės nusiėmę kaukes sugebėtų rasti bendrą kalbą,ar netaptu pasaulis bent šiek tiek realesnis?  Nes viskas ką turim dabar,tai tik principai , melas, savigarba ir paslaptys,kurių nedrystame atskleisti tiems,kuriuos mylime.

Visą gyvenimą reikia rinktis tarp to, kas tau yra svarbu, ir tarp to ,kas tau naudinga. Žinoma, ne visada aplinkybės susiklosto taip paprastai, bet juk tam ir esame žmonės,kad sugebėtume išspręsti problemas ar įveikti kliūtis tinkamai, o ne taip,kaip tiesiog patogiau.Deja,šiais laikais, svarbiau išlikti nepalaužiamu jokių vėjų. Geriau kalbėtis su tais kurie ne tokie sumanūs. Geriau išlikti gudriais ir nekreipti dėmesio į tuos varžovus kurie yra tinkami kovai. Geriau pamiršti viską kas buvo gražu ir kastis link rutinos. Kastis link savanaudiško,nieko nežadančio gyvenimo,link porcelianinių šypsenų ir nuglūdintų žvilgsnių. Greitai taip išdabinsim savo kaukes, kad net tie,kurie mus pagimdė, nebežinos kada nuoširdžiai esam laimingi.

And once again. Take me away. Milion miles away from here. Nes nieko nelieka,tik muzika. Muzika visada išlieka savimi. Jai senstant,tik  aštrėja emocijos klausant, bet tik tiems, kurie nori prisiminti tai kas buvo tikrą.

Kartais net pati stebiuosi ,kaip sugebu konkrečiai kažkam adresuotas mintis paversti metaforų kratiniu.

By Kavyte.

not early and not in the morning.

have nothing to say.