Prieštaringai apie dainas.

Šiandien bepusryčiaujant per radiją (kurios aš šiaip neklausau)išgirdau dainą, kuri patraukė mano dėmesį. Deivis linksmai postrigdavo apie žmogaus gerumą ir sugebėjimą džiaugtis gyvenimu net extremaliose situacijose. Daina tai tokia šiaipsau, manęs asmeniškai nei muzika nei žodžiai ypatingai nesužavėjo, bet moralo,kurį norėjau pasakyti esmė matyt ne dainoje, o tame prie ko ji veda.

Lietuviais esame mes gimę, Lietuviais ir mirsime. (Rašau iš didžiosios , nes vis gi turbūt esam fenomenas po Saule.) Vietoj to,kad kovotume už savo gerovę ir teises nusispjaunam į visas negandas ir ieškome laimės kapstydami pakalnutes ir žibutes iš po baltų sniego pusnių. Jei kas nors negerai,nekeičiame savo gyvenimo iš pagrindų,neieškome sprendimų ir išeičių, verčiau palaukiam geresnių laikų.

Aš kaip arklys nusivariau nuo šiandienos ir rytojaus,
Aš neinu savo kojom, o paprasčiausiai ropoju.
Mano akys užtino, bet širdį ramino,
Pavasario paukščiai giesmėse paskandino.

O jeigu ir vėl ateis žiema,
Aš nusispjausiu ir sušuksiu „URA!“

Ir nežinau,kaip ten iš tikrųjų su tais kasdieniais džiaugsmais, nes žvelgiant į tai kuo pamažu tampa mažieji šios planetos gyventojai, kuo toliau,tuo mažiau jie teikia džiaugsmo. Nors Deivis dainuoja, "Jie bėga saulės mums visiems padalint" , nuoširdžiai nebegaliu pritart, nes tai ,ką dalina mažieji monstriukai,toli gražu ne saulės spinduliai, o keiksmažodžių lietus. Ir žinoma ne vaikai dėl to kalti, ne mūsų auklėjimas. Koks bebūtum nuostabus tėtis,mama,brolis ar sesė,kaimynė ar darželio auklėtoja, bet visada atsiras tokių, kurie nuves klaidingu keliu,o čia jau matyt visuomenės problemos. Sunku šiais laikais džiaugtis smulkmenom, bet matyt jei sugebam tai,galim ir šiaip kalnus nuverst iš neturėjimo ką veikt, tik neverčiam.

Kai kišenės tuščios, atsiveria siela,
Kai nieko neturi, nėra ką atimt.
Vaikai basi bėga per ražieną,
Jie bėga saulės mums visiems padalint.

O jeigu ir vėl ateis žiema,
Mes nusispjausim ir sušuksim: „Velniop ją!“

Na ir galiausiai, ko čia parintis?

Kai nieko neskauda, vargu ar kvėpuoji.

Jei nieko nejauti, tu greičiausiai akmuo. 

Taip,kad nesiskuskit,kad skauda,kad iš pirmos grupės invalidų invalidumas atimamas,kad nedarbingi žmonės per stebuklą tampa darbingais. Džiaukitės,sveikstat,nesvarbu,kad nepaeinat. Chacha. 

Paleisk į pasaulį savo jausmingą herojų

Ir savo gera širdim draugus apkabink.

O jeigu ir vėl ateis ta žiema,

Aš nusispjausiu ir sušuksiu:

„...na, gal ir gerai, kad ji atėjo...“

O aš asmeniškai siūlau nesiklausyt Deivio,geriau jau šitas ;)

Būkim ne tik nematomais optimistais ar po**ujistais,bet ir tais kurie sugeba išnaudot šias savybes gražindami Pasaulį  -by Kavyte