Tiems,kuriems neatrašiau,ir tiems, kuriú pasiilgau.

Senai senai,kai profesija buvo svajoniù dalykas,ir gyvenimas atrodē toks pilnas staigmenú,nė nedrysome pagalvoti,kad visuomenē prispaus mus prie žemēs ir neleis atsikvėpti tol,kol paskutinis atodūsis paliks mūsú kūnus ir sielas. Pabaige studijas, svajojame apie aukso kalnus ir medaus upes, tačiau retam kuriam jos po kojomis nusidriekia. Dauguma tik paskęsta penkiú dienú per swvaitę rutinoje ir pamiršę vaikystės pranašavimus pasiduoda realybės tėkmei. Ir nesvarbu,ar tu dirbi savo šalyje,ar uzsienyje, darbas visur vienodas. Visi sako,kad męs čia pabėgome laimės ieškoti, o aš sakau,kad laisvės. Niekad nė nebūčiau svajojusi apie didesnę laisvę ir siaubingesnį suvaržymá,kokį išgyvemu dabar. 20 metú,amžius ,kai dar nei velnio nežinai,ká su ta laisve veikti. O ir pasaulis,taip surēdytas,kad nei velnio toli nenueisi, jei tiesiog neatsistosi ir nenueisi keliu,kuriuo vis dėl to,nori eiti. Sugryžkime atgal,prie klausimo,kas yra gyvenimas? Gal būt, tai vienas vienintėlis šansas ,patirti tai,kas įmanoma tik kartá. O gal,tai net ne šansas, ir ne dovana, kuria galime pasidžiaugti. Bet ,kol kas,vis tikiuosi į viská žvelgti iš optimistinės pusės. Kad jau taip nutarta,reikėtú susiplanuoti savo laiká vidutinio gyvenimo laikotarpyje.............. Kiek iš mūsú sugebės padaryt bent tiek,kiek tikėjosi? Kiek iš mūsú išdrys surizikuoti tuo,ká sukaupė? Kiek iš mūsú supras,ká noriu pasakyti?... Pinigai,tai tik įrankis sukurtas žmogaus tam,kad nusibausti už viskà ko patys savo gyvenimuose nebesuprantame. O laimē,vis dar nemokama,tik reikia rasti jai noro ir laiko... By Kavyte.