Nothing is nothing (and the way around).

Everything started with a glass of Chardonnay ...

It's not about ME. (Just in case.) Because ME is the most  important these days.

It's just against the everyday modern life.

I met J. when both of us been working in the same  big company almost four years ago. At that time I didn't know that it's going to grow in such a great friendship. And jeah, it started with a glass of Chardonnay.

I may be a freak to you,but doesn't it make you a freak to me?

We love art. J. loves classical music but I'm more like a Rock n Roll and visual art type of girl. Both of use has kind of a similar thinking about major things,but we are making completely different choices in life. She is a strongly focused girl looking for studies in business area, and I just took one year part time holiday from 7 days a week modern slavery life.

Always had that feeling... That something is not right with the world,and i guess that now is the time to slowly explain to you what's going wrong.

As an artist myself im floating in between yes and no. Between good and bad,right and wrong,black and white... It took me a while to make a choice if I want to see things I was trying to be blind for so many years. J. told me that these past year was a good choice for me couse I changed a lot and i actually proved so much to myself, witch is true.This blog is gonna grow into reality of money,living,pollution,education and last but not the least - religion, I'm ready for a move and I have no clue how its gonna end. That's what makes it so exciting.

E.

Tiems,kuriems neatrašiau,ir tiems, kuriú pasiilgau.

Senai senai,kai profesija buvo svajoniù dalykas,ir gyvenimas atrodē toks pilnas staigmenú,nė nedrysome pagalvoti,kad visuomenē prispaus mus prie žemēs ir neleis atsikvėpti tol,kol paskutinis atodūsis paliks mūsú kūnus ir sielas. Pabaige studijas, svajojame apie aukso kalnus ir medaus upes, tačiau retam kuriam jos po kojomis nusidriekia. Dauguma tik paskęsta penkiú dienú per swvaitę rutinoje ir pamiršę vaikystės pranašavimus pasiduoda realybės tėkmei. Ir nesvarbu,ar tu dirbi savo šalyje,ar uzsienyje, darbas visur vienodas. Visi sako,kad męs čia pabėgome laimės ieškoti, o aš sakau,kad laisvės. Niekad nė nebūčiau svajojusi apie didesnę laisvę ir siaubingesnį suvaržymá,kokį išgyvemu dabar. 20 metú,amžius ,kai dar nei velnio nežinai,ká su ta laisve veikti. O ir pasaulis,taip surēdytas,kad nei velnio toli nenueisi, jei tiesiog neatsistosi ir nenueisi keliu,kuriuo vis dėl to,nori eiti. Sugryžkime atgal,prie klausimo,kas yra gyvenimas? Gal būt, tai vienas vienintėlis šansas ,patirti tai,kas įmanoma tik kartá. O gal,tai net ne šansas, ir ne dovana, kuria galime pasidžiaugti. Bet ,kol kas,vis tikiuosi į viská žvelgti iš optimistinės pusės. Kad jau taip nutarta,reikėtú susiplanuoti savo laiká vidutinio gyvenimo laikotarpyje.............. Kiek iš mūsú sugebės padaryt bent tiek,kiek tikėjosi? Kiek iš mūsú išdrys surizikuoti tuo,ká sukaupė? Kiek iš mūsú supras,ká noriu pasakyti?... Pinigai,tai tik įrankis sukurtas žmogaus tam,kad nusibausti už viskà ko patys savo gyvenimuose nebesuprantame. O laimē,vis dar nemokama,tik reikia rasti jai noro ir laiko... By Kavyte.

Su Saule.

Kaip senai teko stebėti kylančią Saulę. Jos dar nesimato danguje, bet paukščiai jau braižo dangų sparnais,šaukia įvairiausiais balsais ir juokiasi iš vis dar miegančių. Ir aš šįryt,kaip vienas iš tų paukščių,tik ne iš miegančių juokiuos, o iš tų kurie dar nemiegojo.Kartu ir iš savęs.

Bloga ta savybė palikti darbus paskutinei dienai ar nakčiai,bet į viską reikia žvelgti optimistiškai. Jei ne ši bemiegė naktis su kalnu popieriaus skiaučių,klijų,rėžtukų ir kantrybės, gal jau su visam būčiau pamiršusi ,kaip gera išnaudoti laiką,kurio tau neskirta išnaudoti teisingai. Šia nakt išklausiau milijoną senų ir milijardą naujų dainų, apmąsčiau galybę dalykų ir trečią valandą nakties šokau pagal Mikos- We are golden.Jei dar sugebi nesusipykti su savim per vieną ilgą naktį vadinasi viskas labai gerai. Nei sensti, nei jaunėji. Pabandykit ir jūs. Gal tai bus ,kaip tik tai ,ko jums trūksta šiuo metu.

Niekada nepasiduokite neigiamoms emocijom, net jei jums aiškins ,kad gyvenimas ne vaikų žaidimai ir jūs jau seniausiai turėjote nusiimti rožinius akinius. Na dar ko????!!! Geriau pabandykim padaryti atvirkščiai. Jūs pasiliekat akinius,o kiti tegu pabando į viską pažvelgti paprasčiau. Taip-gyvenimas žiaurus, bet juk ne kas kitas,o mes patys jį kuriam. ;)

Gražios, šiltos, linksmos,nuotaikingos ir  stebinančios Jums dienos. ;)





By Kavyte.

Kai Naktį Nesimiega.

Kartais susimąstau,kodėl mums taip patinka uždelsti dieną ligi išnaktų. Matyt nesuprantam,kur pradingsta dienos. Jos keičią viena kitą, virsta į prabėgusias savaites, sezonus ir galiausiai metus. Matyt baisu pasitikt rytojų,kai nežinai ko iš jo nori. Apie tai ir mąstom vakarais laukdami kažko,ko nepažįstam,kažko,ko nesitikim.

Diena po dienos, atliekant kasdienius darbus vis susimąstau, ko noriu iš savo gyvenimo? Kur veda tai, kas vyksta dabar? Ir kur visiškai neveda? Lendant giliau į atsakymus, atsiranda vis daugiau klausimų. Tai, kas vyksta dabar, tai dalis to,kas atsitiks kitą kartą. Kiekvienas įvykis įtakoja kitus įvykius ir taip nusidriekia pasirinkimų kelias, lyg miesto kelių tinklas vis susikertantis ir išsiskiriantis, pasisukantis į kairę ar dešinę, važiuojat toliau,pasitaiko ir požeminių perėjų ir tiltų perkeliančių į kitą nuostabios upės pusę. Kai kelius renkamės patys, pasirenkame kurie šviesoforai uždega žalią šviesą, ir užkertame galimybę sužinoti,kas atsitiks pervažiavus raudoną.

Kaip žinoti,kada pasirinkimai teisingi?Nežinau, ar verta pasikast po planavimo virtine. Kartais gera stebėti šviesoforo šviesas joms paklūstant savaime. Bet nereikia leisti,kad kiti tas šviesas junginėtų už jus. Žinoma, ne visada galime įgyvendinti tai ko trokštame, nepalietę svetimų kelių, matyt tuo ši kelionė ir įdomi. Bet geriausia judėti į priekį jaučiant,kad tai ką darome yra geriausia ką tik sugebame išspausti iš gyvenimo. No regrets, just life. Su visais prieskoniais ,kokius tik galime nusipirkti Indijos turguje. Jei jūs kažką kentėte ilgą laiką, nieko nekeitėte, stovėdami priešais raudoną šviesoforo signalą ir nusprendėte ten pasilikti, esate idiotas. Kartais ateina laikas suvokti,kad rinktis kitą kelią yra geriausia išeitis. Jie gali gyventi be jų. Juk dažniausiai nežinai, kokio skonio saldainis paimtas iš dėžutės, jei neskaitei aprašymo.

Dar vienas įdomus dalykas tas,kad ne visi žmonės sugeba gyvent šiandien. Dažniausiai laukiame kažko,kas nutiks, ir jau tada galėsime gyventi. Bet juk DABAR ir yra TADA, čia kur sėdi ar stovi,eini ar bėgi,šią akimirką, ne vakar ir ne rytoj. Kiekvieną minutę išgyvenime kažką naujo, vieni ramiai,kiti emocionaliai.Kuriam, griaunam, įgyvendinam planus ir juos pamirštam. Atsakom į rūpimus klausimus, ir kartais pakeičiam savo nuomonę.

Nereikia bijoti to ,kas vyksta,to kas vyko ir to kas nutiks. Tai tik akimirka, jau išgyventa, todėl ,kokia nemaloni be būtų ,privalo būti branginama ir įvertinta teigiamai. Bet jei vis dar ruošiatės gyventi rytojum, geriau anksti eikite miegoti. ;)

It’s only half past the point of oblivion
The hourglass on the table
The walk before the run
The breathe before the kiss
And the fear before the flames
Have you ever felt this way?


Mažas sluoksnis apmąstymų dulkių tiems,kas nebijo ginčytis.

By Kavyte.

kartais.

Yra daugybė žmonių,kurie ant tos palangės praleido daug laiko, bet neatsirado nei vieno,kuris būtų pasilikęs ten amžinai. Na gal ,tik aš.

Happily Ever After.

Vakarais ,kaip šis, nieko nesinori,gal tik šypsotis. dangus už lango toks gražus, o erdvė kvepia laisve,pavasariu,muzika ir laime. Skamba taip,tarsi ruoščiausi papasakoti savo naujos meilės istoriją, bet taip nėra. Kaip tik, niekas nesikeičia ir pasilieka po senovei. Bet jei nesikeičiu aš,ar mano gyvenimas, dar nereiškia,kad nesikeičia aplinka kurioje aš esu.

We laugh until we think we’ll die, barefoot on a summer night
Nothin’ new is sweeter than with you


Kas rytą vis lengviau keltis, nes saulės spinduliai lenda pro visus plyšius ir dainuote išdainuoja šauksmą į lauką, eiti į gatvę, pasiimti su savimi visą pasaulį ir daryti bet ką. Viską ko tik norisi. Nusikirpti plaukus, dainuoti gatvėje, šypsotis susiraukusiems žmonėms, dėkoti pardavėjoms už braškinius ledus ir melsti dangaus pirmojo griaustinio.
Atgimimas-kaip gal būt pasakytų K. Donelaitis rašydamas "Pavasario linksmybes." O aš traukiu Valinskienės "Laimingi laiko neskaičiuoja",ir giedu kiek širdis geidžia vargšėms kaimynėms.

(Juodraštis iš Balandžio 17d.)

Laimė-toks kvardatinis dalykas. Bado savo aštriais kampais,kol galiausiai leidžia pasijausti laisvam. Leidžia dar ir dar kartą suvokti-koks nuostabus mūsų gyvenimas, kokia graži kiekviena diena ir kokie ,kupini potencialo, mūsų pasirinkimai. Kiek daug męs galime sau leisti- verkti, šypsotis, liūdėti, juoktis ir linksminti kitus. Kartais skundžiamės,kokie nukankinti mūsų batai, liūdime dėl nenusisekusios meilės, kapojame sau galvas už kiekvieną brangesnį pirkinį ir neleidžiam sau pasidžiaugti šia diena. Kas be nutiktų, niekada neraudokite dėl nulūžusio nago ar pakeliui į namus sprogusios padangos. Džyyyyzas, dar ne tokių blogų dalykų jums nutiks, aš prižadu. Ir jie bus milijoną kartų blogesni,kai jūs dėl to rausite sau ausis. Geriau nusikirpkite nagus, palikit gatvėj automobilį ir eikite ten kur širdis bei akys veda. Apkabinkite tuos kuriuos senai matėte, paskambinkite tiems,kurių greit ir nepamatysite,sudainuokit dainą mylimam žmogui, eikit gatve ir šypsokitės, nes tai nuostabiausiai ką galime turėti patys ir suteikti kitiems.

And in the sticks we’re running free like it’s only you and me.


Kuo mažiau turi-tuo labiau brangini.

Būkit laimingi.;*

By Kavyte.

"Pasvėrus"visus už ir prieš.

Give me something fun to do like a life of loving you
Kiss me quick now baby I'm still crazy over you.


Kaip geriau? Žaisti atviromis kortomis? Viską slėpti giliai savyje? Ar nežaisti visai?O jei pabadytumę taip?-Kill something for good?. Ne someone, o something. Like feelings. Ir tai ne visada turi būti savaime, čia ir dabar suprantamas dalykas. 
Aš nemoku žaisti atviromis kortomis. Kartais galiu tik išrėžti tiesą į akis. Bet žaisti aš nemoku,o ir nereikia. Kam apsimetinėti kažkuo,kuo neesi jei nuo to niekas nepasikeis. Nei situacija, nei žmonės esantys aplinkui. Nesuprantu tų ,kurie negali bent akimirkai pamiršti savęs,nejau jūs manote,kad esatę tokie įpatingi? Būsite tokiais tik tada,kai sugebėsite tai pamiršti. Tuomet pasauliui bus įdomu kažką apie jus sužinoti. 


Laikas bėga, keičiasi situacijos, nuomonės, tikslai ir siekiai. Tai kas kažkada buvo nepalaužiama ir tobula, dabar tik dulkės ir prisiminimai. Branginkim juos, kol galim- jie nebegryš. Lygiai taip pat,kaip ir tiesa,kuri žeidžia labiau nei melas. Pasakydami tiesą prarasime draugą, sunaikinsime savo reputaciją ir liksime vieni. O pamelavę išvengsime problemos ir visi bus laimingi. Tik jums žinoti  savo sąžinės nasrų dydį. Niekas kitas jos taip gerai netreniruoja,kaip jūs patys. Kodėl negalime į viską žvelgti paprasčiau? Atviriau? Patikliau?


 Mastymas-tai nesibaigianti kelionė.Ji pigiai apmokama, nereikalaujau daug bagažo, tik lašelio išminties. 

Šiame amžiūje, laikas-išsiderinęs dalykas. Ir ne kas kitas jį išderino ,o patys žmonės. Ką nors sužinoti valandos bėgyje-tai laukti visą amžinybę. Viskas kuo galime pasidžiaugti yra čia ir dabar. Nebegalime planuoti savo ateities, nes nežinome kas nutiks po akimirkos. O praeitis pralekia taip greit,kad nespėjame net surinkti visos reikalingos informacijos apie tai ,kas mums svarbu. Laikas - tai dalykas kuris daugiau žudo nei gydo. Kuo ilgiau laukiame ir delsiame, tuo greičiau tolstame nuo to,kas mums buvo gyvybiškai svarbu. Dėl laiko stokos, dėl kantrybės nebuvimo atsisakome to,kas mums įpatinga, ir visą tai ,tik dėl visuomenėje sukurto atsvaros taško.Nuo vieneto kurį taip skubame palikti,iki dešimtuko kurį pasidarė taip svarbu pasiekti, ir viską padaryti turime kuo greičiau, nes nežinome ar suspėsime. Dar norim gyventi, džiaugtis laisve, išsinerti is visų gniaužtų , bet tai tik metafora. Visuomenė pasiima visus kurie jai reikalingi, o tuos, kurie ne-tiesiog išspjauna iš pasaulio kurį pati visuomenė ir sukūrė. Ji palieka pasmerktuosius padugnėmis ir atstumtaisiais. Ir beja, manau jie kartais laimingesni už tuos,kurie pasiduoda kasdienei rutinai, už tuos kurie vergauja sau ir savo šaliai. Juk šalis-ne kas kitas, kaip dar vienas žmogaus sukurtas dalykas. Lygiai taip pat,kaip atsvaros taškas, taip pat, kaip pinigai, apyvarta, verslas, elitiniai sluoksniai ir kiti lygmenys, kuriuos,kaip levelius Super Mario turi pereiti norėdamas gauti tai,ko visad troškai. Valdžios,meilės,pagarbos, laimės-kurios pinigai neatneš. Ar ne geriau nieko neturėti, nebūti atsakingu, neišgyventi ir nepergyventi. Tiesiog nusilenkti kitam,tam prieš kurį nusižengei ir gyventi toliau. Ar ne lengviau apsiriboti laisve? Juk tai tokia plati perspektyva. 

Gyvenimas niekada nebus toks įspudingas kaip filmuose ar serialuose. Svajonės taip lengvai nesipildo. Aišku, yra tokių kuriems tiesiog sekasi. Sėkmė jų palydovė, nepalieka vienų, lydi į gražų rytojų. Svarbiausia turėti įdėją. O jau visa kitą tik nuo jūsų priklauso. Nusivilsite savo gyvenimu ar ne. Niekad nevėlu pasukti kita linkme,viską mesti ir bėgti prieš vėją. Finansinis stabilumas ir suteikia tik finansinę ramybę. Atsisakę jo, neteksite tik prabangių pausryčių, o ne moralinio pagrindo kurį susikūrėte savyje. Niekada neužsisėdėkite ten,kur jums negerai. Niekada nebūkite su tais ,kurie jus paverčia nelaimingai ir apgailėtinais, su tais kurie jus varžo ir jūsų nesupranta. Todėl ir palieku kai kuriuos dalykus taip kaip yra, įvesdama tik šiek tiek pykčio,sumišimo ir nevilties. Kad nesugryžtų ir neskaudintų. Nes žinau-jei nešauksiu,niekas ir neatsilieps. O turėtų ne tik,kad atsiliepti , bet ir ieškoti. Deja, to nebus. Nepamirškite-gyvenate tik dėl savęs,tam ,kad būtumėte su kitais.  Kartais reikia paleisti,kad galėtum sukurti kažką naujo. Kad galėtum gyventi toliau. Kad surastum tai, ko ieškai, o ne pasilikti ten ,kur tavęs niekas nelaukia. 

Šioj žemėj yra įvairių žmonių. Vieni silpni,kiti stiprūs. Vieni verkia-kiti kaunasi. Tam ir reikalinga pusiausvyra,kad žmonės galėtų bent kažką sulipdyti iš to,kas šioj žemėj sukurtą. Bet deja, tobulina ne tai ,kas svarbu ,o tai, kas galėtų slėptis pašaliukais. 






"Pasvėrus" visus už ar prieš,aš pasirenku nerįbojančią laisvę. Palieku laiką nuošaly ir gyvenu tam, kad kažką sukurčiau,kad padrąsinčiau neregį eiti,kad pati būčiau drąsi pasirinkusi naują ,nepžystamą kelią. Palieku ČIA ir DABAR taip,kaip yra, nes ne viską galima padaryti iš karto, bet stengsiuos ,kad ateitis nepradingtu taip,kaip išnyko viskas kas buvo pasiektą iki šiol. 


Ironijos persisunkęs pasaulis nebeturi jums ką pasiūlyti, bet gal jūs vis dar turite. 


By Kavyte. 

Damn, babyz, nebėra ruduo.

Ar dar nejaučiate?Ar negirdite? Ar neužuodžiate??? Ar ne lengviau gyventi ir kvėpuoti? Ar ne jaukiau širdy? Ar ne ramiau? Juk po ilgos žiemos, ateina pavasaris. Jis atgaivina ne tik gamtą, bet ir žmones. Atgaivina mirštančias sielas, per ilgas žiemos naktis nukankintas minčių ir dvejonių,laukimo, idėjų sunykimo. Po ilgos žiemos ateina laikas,kai suvoki-žemėje gera gyventi. Ir tai ne tik gamtos nuopelnas. Po vienišų naktų ateina metas prisiminti kas yra meilė, net jei ne dabar ir ne rytoj, ji ateis kitą pavasarį. O gal pražys ryškiausiomis spalvomis in the middle of depresijos audrų šaltose pusnyse.

Ar eidami gatve užuodžiate tą svaiginanti kvapą atgyjančios gamtos? Ar matote vis labiau besišypsančius žmones. Jie nebedreba autobusų stotelėse galvodami,kad šios 5kios minutės laukimo trunka ilgiau nei visa amžinybė katorgos, jie mėgaujasi akimirka, pirmaisiais nuoširdžiais saulės spinduliais, tęžtančiu sniegu po kojomis.Ant drėgno asfalto saulė žaidžia šokdynių akindama visu savo galingumu ir pamažu leidžia prisiminti vasarą.

Ar dar pamenate tuos vakarus , kai laukėte pirmosios krentančios žvaigždės? Ar jau turite pasiruošę svajonių kurias jos išpildys? Ak, greičiau sugrįžtų tas svaigulys įkvepiant ką tik nupjautos žolės kvapo, greičiau sugrįžtų tos bemiegės naktys, saulėtekiai ir saulėlydžiai pilni ramybės ir aistros.Greičiau būtų galima dainuoti tas dainas kurios niekada nepailgsta nusibosti , bet pačios nuostabiausios glamonėjant vasaros. Noriu eiti jau šimtą kartų išmintais takais,prisiminti tik tai,kas buvo geriausia ir galiausiai palaidoti amžiams tai,ko neverta prisiminti.

Palikime praeityje visus, kurie žada, bet nesugeba ištesėti pažadų. Tuos , kurie meluoja tik tam,kad jiems patiems būtų ramu, tuos kurie palieka,kai jų labiausiai reikia ir tuos kurie nesugeba išreikšti savo jausmų. Nes viskas kas mus supa-pasitikėjimas. Jei kažkas nesugeba tau pasakyti to ką galvoja, gal jis net nevertas,kad tie žodžiai kada nors būtų išgirsti.

Vakar grįžau į bendrabutį ir nuoširdžiai iššveičiau bloko koridorių. Ir gyventi tapo šviesiau :D Linkiu, artėjančio pavasario proga išvalyti savo širdį nuo neapykantos, liūdesio, neigiamų emocijų. Geriau jau juoktis nei verkti. Nesvarbu kur. Parduotuvėje, lifte ar gatvėje. Juokas praskaidrina kasdienybę. Net ir tada, kai tai daryti žvėriškai sunku, bet padeda pralinksminti kitą žmogų. Kartais tausoti kitus labiau už save yra visiška palaima. Jei negali kalbėti- padainuok dainą. Jei negali dainuoti-šypsokis. Meilė niekada neprivalo būti abipusė,jai nereikia įsipareigojimų. Kartais užtenka mylėti , net jei ir myli pakelės kelmą.

Ir nors visi šie žodžiai tebuvo paikų metaforų kratinys, milijoną kartų persūdytas pigių poetų kūryboje, tai yra nenuginčijama optimizmo bomba kurią dovanoja pavasaris. Kitą tokią ištaškysiu į blogą rudens pradžioje.

Ir kokia dar galybė smulkmenų gražių pasilieka paslaptyje,kava lietuje, arbata ryte, žvilgsniai į debesis, ledai karštą dieną,pasivažinėjimai autostrada ir galybė darbo. Darbo,po kurio ateina laisvadieniai.

Nežinau,kaip jums, bet man PA VA SA RIS !!!!! Su juo,šiam kartui, ir atsisveikinu.

By Kavyte.

Taip bandome sušilti.

Šiandien , taip ramiai geriant balintą kavą, neturiu jokių kitų klausimų....Jūs tik paaiškinkit kas yra košmarai , ir kuo jie sapnuojaimi skiriasi nuo tų realių?
Pastaruoju metu negaliu gyvent ramia lygia skalės linija.Viskas šokinėja nuo minus 25 iki plius 20. Tarsi vienas termometras būtų  paslėptas  atokiausiam šešėlyje , o kitas padėtas ten kur jį glosto saulės spinduliai.

O dienos eina ir eina geležinkelio bėgiais. Kad jau prakalbau apie termometrus... Ta saulė lauke tokia melagė. Ryte atsibundu su mintimi, kad lauke žalia, žydi ir šilta. bet tai jau,kur gi ne. Šildytis reikia iš vidaus,  o ir tam viduj ne kažką ne kažką. Bet,galiu pradžiugint. Kalendorinis pavasaris jau ne už kalnų, o jam prasidėjus jokios bėdos nebaisios. Atsigaus ne tik po žiemos dar kažkodėl nenurudavus žolė, bet ir mūsų apšerkšnijusios širdys.
Na aišku,pavasaris tirpdo ne tik širdis.... Ištirpdo storus paltus, batus, kepures... Ir atitirpdo vaikinų apšerkšnijusius "pypinimo" signalus. Nors, šiais laikais, ne retai, įžūlios ir merginos.

Galiausiai, kalbant apie tuos košmarus. Pabudau šiandien pagauta paranojos,kad susipykau su visu pasauliu. Labai nemėgstu ir košmarų ir šiaip to keisto jausmo,kai sapnais susimaišo su realybe, ir viskas ką gali padaryti,tai tik žiopčioti lyg žuvis be vandens,rėkdamas į vakuumą ieškai atsakymų į klausimus kurie niekad nebus atsakyti. Kai kurie žmonės taip pat sunkiais įskaitomi kasdieniuose dalykuose, kaip ir bandymas suvokt kokia gyvenimo prasmė. Nors ne, juos dar sunkiaus skaityti, nes į pastarąjį klausimą aš sau jau atsakiau. Bet apie tai kitą kartą. Tad tiesiog, nebūkim tokie sudėtingi ir nereikės savęs klausinėti kodėl tiek daug problemų turime gyvenime.

Kaip čia bebūtų su košmarais ir kitom nesąmonės. Let it be. Dar kelios nuotraukos iš išsvajotos vasaros. Šitas geras dalykas- svajojimas, leidžia bent penkioms minutėms pamiršti viską kas neramina. Ir dar, mažiau žiūrėkit teliką, ypač Lietuviškus kanalus. Žinias. Aišku, geriausia "pramoga"vakare sušilti prie televizoriaus, bet.....Neskaitykit Lietuviškos spaudos. Geriau klausykit radijo.Muzika sušildo,o žinios objektyvios ir aiškios.  Nes visokios nesąmonės, kaip kas kur ką nužudė, kiek kartų išprievartavo ir kelis kartus dingo pamažu smelkiasi ir į mūsų pasąmonę. Mažiau naudokitės telefonais, rečiau žaiskit Farm Ville ir viskas bus OK.

Vasara ateis netikėtai.

Bus lengviau net kvėpuoti. (Coffee)




Ir dar šis tas nuotaikai praskaidrinti:

Snow Patrol - Just Say Yes

James Blunt- Stay The Night


30 Seconds To Mars - Closer To The edge

 Hagenaar & Albrecht - Won’t Let You Down

By Kavyte.

Prieštaringai apie dainas.

Šiandien bepusryčiaujant per radiją (kurios aš šiaip neklausau)išgirdau dainą, kuri patraukė mano dėmesį. Deivis linksmai postrigdavo apie žmogaus gerumą ir sugebėjimą džiaugtis gyvenimu net extremaliose situacijose. Daina tai tokia šiaipsau, manęs asmeniškai nei muzika nei žodžiai ypatingai nesužavėjo, bet moralo,kurį norėjau pasakyti esmė matyt ne dainoje, o tame prie ko ji veda.

Lietuviais esame mes gimę, Lietuviais ir mirsime. (Rašau iš didžiosios , nes vis gi turbūt esam fenomenas po Saule.) Vietoj to,kad kovotume už savo gerovę ir teises nusispjaunam į visas negandas ir ieškome laimės kapstydami pakalnutes ir žibutes iš po baltų sniego pusnių. Jei kas nors negerai,nekeičiame savo gyvenimo iš pagrindų,neieškome sprendimų ir išeičių, verčiau palaukiam geresnių laikų.

Aš kaip arklys nusivariau nuo šiandienos ir rytojaus,
Aš neinu savo kojom, o paprasčiausiai ropoju.
Mano akys užtino, bet širdį ramino,
Pavasario paukščiai giesmėse paskandino.

O jeigu ir vėl ateis žiema,
Aš nusispjausiu ir sušuksiu „URA!“

Ir nežinau,kaip ten iš tikrųjų su tais kasdieniais džiaugsmais, nes žvelgiant į tai kuo pamažu tampa mažieji šios planetos gyventojai, kuo toliau,tuo mažiau jie teikia džiaugsmo. Nors Deivis dainuoja, "Jie bėga saulės mums visiems padalint" , nuoširdžiai nebegaliu pritart, nes tai ,ką dalina mažieji monstriukai,toli gražu ne saulės spinduliai, o keiksmažodžių lietus. Ir žinoma ne vaikai dėl to kalti, ne mūsų auklėjimas. Koks bebūtum nuostabus tėtis,mama,brolis ar sesė,kaimynė ar darželio auklėtoja, bet visada atsiras tokių, kurie nuves klaidingu keliu,o čia jau matyt visuomenės problemos. Sunku šiais laikais džiaugtis smulkmenom, bet matyt jei sugebam tai,galim ir šiaip kalnus nuverst iš neturėjimo ką veikt, tik neverčiam.

Kai kišenės tuščios, atsiveria siela,
Kai nieko neturi, nėra ką atimt.
Vaikai basi bėga per ražieną,
Jie bėga saulės mums visiems padalint.

O jeigu ir vėl ateis žiema,
Mes nusispjausim ir sušuksim: „Velniop ją!“

Na ir galiausiai, ko čia parintis?

Kai nieko neskauda, vargu ar kvėpuoji.

Jei nieko nejauti, tu greičiausiai akmuo. 

Taip,kad nesiskuskit,kad skauda,kad iš pirmos grupės invalidų invalidumas atimamas,kad nedarbingi žmonės per stebuklą tampa darbingais. Džiaukitės,sveikstat,nesvarbu,kad nepaeinat. Chacha. 

Paleisk į pasaulį savo jausmingą herojų

Ir savo gera širdim draugus apkabink.

O jeigu ir vėl ateis ta žiema,

Aš nusispjausiu ir sušuksiu:

„...na, gal ir gerai, kad ji atėjo...“

O aš asmeniškai siūlau nesiklausyt Deivio,geriau jau šitas ;)

Būkim ne tik nematomais optimistais ar po**ujistais,bet ir tais kurie sugeba išnaudot šias savybes gražindami Pasaulį  -by Kavyte

Dont take me home...

...Till the sun comes up!

Ir taip bus visada kai kažką prisiminsiu. Taip turėčiau dainuoti.

Kartais pagalvoju,kad visi kurie mane palieka išsineša po gerą gabalą kartu su savim. Bet kaip nedalint aš nežinau. Kartais nuostabu nieko negauti duodant, bet kai pasilieki be nieko nebesugebi kitiems suteikti džiaugsmo.
 Šitą įrašą rašau jau geras dvi valandas. Per tą laiką nuotaika kas kelias sekundes pasikeitė tiek ,kiek grotuve keitėsi dainos. Nuo You Make Me Wanna Die iki No Turning Back, nepamirštant Only Girl, o tada Space Bound ir galiausiai Black and Gold.

Žinau ką noriu pasakyt, bet sąžinė neleidžia. Nei prieš save nei prieš pasaulį.

** **** *****.



Labanaktis. By Kavyte.